Mokytojai dalinasi

Pagrindiniai vaiko mokytojai – tėvai

Niekam ne paslaptis, kiek daug vaikai išmoksta stebėdami savo tėvus. Tačiau ar visada suaugusiems užtenka atsakingumo demonstruojant elgesio pavyzdžius vaikams. Pavyzdžiui, jei tėtis visus savo draugus vadina pravardėmis, neverta stebėtis iš mokytojos sulaukus pastabos, kad vaikas nuolat kitus šaukia keisčiausiais vardais ar įžeidinėja. Tėvai savo vaiko akyse yra tobuliausias ir sektinas pavyzdys, tad jų elgesio modeliai priimami kaip patys tinkamiausi ir neginčytini.

Žinant, kokį didžiulį vaidmenį vaiko pasaulėvokoje atlieka tėvai, galima imtis sąmoningų veiksmų ugdant tam tikrus vaiko įgūdžius. Pavyzdžiui, pastebėjus, kad vaikui yra sunku išklausyti kitus ir jis nuolat pertraukinėja, tėvai gali tikslingai vaiko akivaizdoje modeliuoti situacijas, kaip jie stengiasi išklausyti vienas kito, o pertraukia atsiprašo. Vaikas ilgainiui šiuos bendravimo gebėjimus perims ir ims naudoti savo gyvenime.

Kartais tėvai bijo, kad jų vaikui bus sunku mokykloje, jis nepritaps, negebės įsilieti į grupę. Verta pamastyti, o kaip tai sekasi patiems tėvams. Jei vaikas nuolat matys kaip jo tėvai noriai dalyvauja įvairiose šventėse, mezga ryšius su ugdymo įstaigos bendruomene, pozityviai įsilieja į socialines veiklas, ir jam pačiam bus daug lengviau tapti lygiaverčiu ir pasitikinčiu grupės nariu. Visų pirma, jis bus motyvuotas tai daryti, nes jau bus matęs, kad leisti laiką su kitais yra smagu. O stebėdamas tėvų elgesį perims svarbiausius socialinius gebėjimus, kurie padės atkreipti dėmesį, užmegzti pokalbį ir drąsiai kurti naujus draugiškus ryšius.

Tad svajojant ar net priekaištaujant, koks turėtų būti mano vaikas, turime pažiūrėti, o kokie esame mes. Tada viskas taps kur kas aiškiau.

Erudito licėjus dalinasi mokytojų ir psichologų įžvalgomis bei patarimais, padėsiančiais auklėti ir ugdyti vaiką. Malonaus skaitymo.

Atrodo, kad sėkmė yra susijusi su veiksmu. Sėkmingi žmonės nesustoja. Jie klysta, bet niekada nepasiduoda.“ Conrad Hilton

Laikykitės tikslo!
Nemeskite užduoties jos nebaigę.
Siekite rezultatų.
Nepasiduokite.
Ieškokite būdų judėti į priekį.

Atkaklūs žmonės nemeta užduoties jos neatlikę iki galo. Jie lengvai nepasiduoda. Jie sugeba išanalizuoti problemą, sukurti sistemą, struktūrą ar strategiją jai išspręsti. Tokie žmonės gali ištverti ilgą problemos sprendimo procesą, jie patogiai jaučiasi ir dviprasmiškose situacijose.
Mokiniai dažnai pasiduoda iš nevilties, kad atsakymas ar sprendimas nėra jiems žinomas iš karto. Jie glamžo popierius ir meta juos galvodami ,,negaliu“, ,,per sunku“, arba užrašo bet kokį atsakymą, norėdami kuo greičiau ,,užbaigti“ užduotį. Kai kuriems iš jų sunku susikaupti: jie negali pakankamai ilgai išlaikyti dėmesio, arba jų dėmesys lengvai nukrypsta kitur, jiems nepavyksta išanalizuoti problemos, sukurti sistemos, struktūros ar strategijos problemos sprendimui. Jie gali pasiduoti ir dėl to, kad neturi įvaldytų problemų sprendimo strategijų. Jei jų strategija neveikia, jie pasiduoda, nes neturi kitų galimybių.
Žiūrėdami edukacinius filmukus, remdamiesi žymių žmonių pavyzdžiais, stengėmės visi kartu ugdyti atkaklumą. Ir jau juntami rezultatai, nes kuriant klasių susitarimus, vienas iš jų vaikų buvo pasiūlytas ,,Būti atkakliam“.

,,Siekdami tikslo kartais savo asmeninio pasitenkinimo svarbą nustumiame į šalį – galbūt tai ir yra emocinio savęs valdymo pagrindas: sugebėjimas atsispirti impulsui vardan tikslo, ar tai būtų verslo kūrimas, ar lygčių sprendimas. Stanley Cup.

Duok sau laiko!
Pagalvok prieš veikdamas.
Būk ramus, dėmesingas.

Žmonės, efektyviai sprendžiantys problemas turi tam tikrą sugebėjimą: jie mąsto prieš veikdami. Jie sąmoningai suformuoja produkto viziją, veiksmų planą, numato tikslą ar siekiamus rezultatus prieš pradėdami. Jiems nereikia rinkti informacijos bandymų ir klaidų keliu, nes prieš atsakydami jie apsvarsto savo atsakymą, įsitikina, kad supranta visas nuorodas ir išklauso kitų nuomones ir požiūrius.
Dažnai mokiniai, gavę klausimą, ,,išpila“ pirmą į galvą atėjusį atsakymą. Kartais jie rikteli atsakymą, pradeda dirbti iki galo nesupratę nuorodų, neturi detalaus plano ar strategijos užduočiai įveikti. Jie gali pasirinkti pirmą pasiūlymą ar imtis pačios akivaizdžiausios ir(ar) paprasčiausios idėjos net neapsvarstę sudėtingesnių alternatyvų ir kitų darbo krypčių galimos naudos. Tyrimai rodo, kad mažiau impulsyvūs, save valdantys mokiniai pasiekia geresnių rezultatų.
Tad paskutines rugsėjo dvi savaites ypatingą dėmesį skirsime šiai savybei ugdyti. Tikimės, kad kryptingi situaciniai žaidimai, diskusijos padės vaikams suprasti kaip galime suvaldyti savo impulsyvumą ir kokią naudą iš to patirsime. Labai norėtume, kad šis procesas bus tęsiamas ir namuose. Tik bendradarbiaujant ir žiūrint ta pačia kryptimi, galime pasiekti geriausių rezultatų.

Nesugebėjimas suvokti savo tikrųjų jausmų paverčia mus priklausomais nuo jų.
Daniel Goleman

Emocinis intelektas

Garsiausias emocinio intelekto tyrėjas psichologas Daniel Goleman paskyrė savo laiką, kad atsakytų į klausimą, kodėl kai kurie žmonės, kurių intelekto koeficientas skurdus, demonstruoja puikius karjeros pasiekimus. Į šią mįslę atsako dviejų žodžių junginys – emocinis intelektas.
Išleidę savo vaikus į pradinę mokyklą, daugelis su nekantrumu laukiate mokymosi pasiekimų, nepriekaištingo skaitymo, puikios sudėties ir atimtiems. Tačiau galiu jus užtikrinti – tai ne viskas. Kita ne mažiau svarbi vaikų gebėjimų sritis yra gebėjimas atpažinti savo emocijas, gebėti įsivardinti, tinkamai jas išreikšti pagal esamą kontekstą bei adekvačiai reaguoti į aplinkinių emocijų raišką.
Dėl ko to reikia? Pateiktoji Daniel Goleman citata puikiai atsako į šį klausimą. Turbūt yra tekę matyti įvairių incidentų, kai akivaizdu, kad ne žmogus valdo emocijas, emocijos valdo jį. Turbūt nenorėjote keistis vietomis su šiuo žmogumi…
Tad jei jau įtikinau, kad emocinis intelektas yra neatsiejama ugdymo dalis, visų pirma siūlau atkreipti dėmesį į jūsų vaiko emocijų žodyną. Dažnai paklausę „kaip jautiesi“ išgirstame žodžius „gerai“ arba „blogai“. Ir čia jau būtinas mūsų, suaugusiųjų, įsikišima. „O blogai, tai kaip?..“. Ir vaikas vien nuo šio klausimo pradės atsakingiau galvoti bandydamas suvokti, kaip iš tiesų jaučiasi. Gal pirmus kartus bus sunkiau labai spalvingai nusakyti savo emocinę būseną, tačiau nenuleiskite rankų.
Didžiausia pagalba vaikui plečiant emocinį žodyną – tėvų pavyzdys. Juk gyvenimas pilnas situacijų, kuomet patiriame pačias įvairiausias situacijas. Pasinaudokime tuo ir verbalizuokime savo jausmus. Jūs supykote, kai gatvėje prieš jus netikėtai užlindo kitas automobilis – pasakykite „man pikta“. Laukia svarbus susitikimas darbe – pasidalinkite su vaiku „aš nerimauju dėl susitikimo“. Jūs pamatėte dukros šventinį pasirodymą – būtinai pasakykite „aš taip tavimi didžiuojuosi“.
O svarbiausia – visada pasakykite, kad besąlygiškai mylite savo vaiką. Vaikams svarbu žinoti, kad jei tėtis ar mama ir pyksta ar yra nusivylę vaiko elgesiu, jie vis tiek nepaliaujamai jį myli…
Kartu pažinkime emocijas ir neleiskime, kad jos valdytų mus, juk viskas mūsų rankose ir širdyse.

PSICHOLOGĖS PATARIMAI PIRMOKŲ TĖVAMS

Ėjimas į pirmą klasę yra didelis ir svarbus įvykis jūsų vaiko ir visos jūsų šeimos gyvenime. Rodos neseniai jis ar ji žengė pirmuosius žingsnius, o dabar jau matuojatės uniformą, renkatės parkelius, pieštukus, sąsiuvinius. Ir štai tada Jūs imate panikuoti… kad galbūt jis ar ji dar nelabai gerai moka perskaityti, savo vardą, kai tuo tarpu kaimynė Kamilė jau skaito knygas!
Bet prieš tai, kol imsite nerimauti dėl to, kaip skaito jūsų vaikas, ar jis moka skaičiuoti iki 20, ir panašius dalykus, siūlau į šią situaciją pasižiūrėti plačiau.
Realybė tokia, kad nemažai normaliai besivystančių vaikų ateina į mokyklą jai nepasiruošę, ir nepaisant to, mokykloje jaučiasi labai gerai ir, netgi, pasiekia puikių rezultatų. Nes vaikai vystosi labai skirtingai, ir nors yra tam tikri standartai ir normos, tokiame amžiuje jos labai lanksčios. Beto, svarbiausią pamoką čia išmokti turi ne vaikai, o tėvai: vaiko raida nėra VARŽYBOS, o akademinės žinios nėra sėkmės rodiklis paruošiamojoje klasėje! Vienmetė kaimynė Kamilė jau gali skaityti Harį Poterį? Bet yra tikimybė, jog ji nemoka užsisegti megztuko sagų!
Pasiruošimas mokyklai apima keletą labai svarbių sričių, ir tai nėra vien tik akademinės žinios. Pasiruošęs mokyklai vaikas turi būti pasiruošęs emociškai, socialiai, taip pat kaip ir turėti pakankamus savitvarkos, kalbėjimo ir motorikos įgūdžius.

Kaip vaikas įveikia problemas?
Specialistai pirmoje klasėje paprastai nesijaudina dėl to, kad vaikas neskaito sakiniais, bet labai nerimauja ir stengiasi padėti vaikui, jei šis nemoka dalintis, bendradarbiauti, nesugeba prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos. Taigi, pirmokėlių tėvams reiktų atsakyti į klausimą: kokius socialinius įgūdžius turi mano vaikas? Ko jam trūksta, kas gali jam trukdyti?
Socialinius įgūdžius savo vaikui galite padėti lavinti kiekvieną dieną. Įsivaizduokime, jog jūsų vaikui trūksta emocinio savarankiškumo socialinėse situacijose. Kaip to mokyti? Paprastai, kai vaikas kažko nori iš tetos, vaiko kieme, senelio ir pan., skatinkite vaiką išsakyti savo norą pačiam. Ir nepulkite gelbėti situacijos, jei matote, jog jam iš pirmo karto nepavyksta. Lai suranda savo būdą pats!
Žaidimas su nepažįstamais vaikais parke ar paplūdimyje yra puikus užsiėmimas. Nes vaikas gali lavinti įgūdžius, kurių jam reikia. Jums – pastebėti, kurios situacijos jam ar jai sukelia sunkumų, namuose to pasimokyti ir kitą kartą atėjus į parką išbandyti.

Vaiko paruošimas
Įsitikinkite, kad jūsų vaikas turi reikiamus savitvarkos įgūdžius. Tai yra ar jūsų vaikas moka apsiauti kelnes, užsisegti sagas, nusiplauti rankas. Kartais mamos galvoja, jog tai padaryti padės mokytojos. Nesupraskite manęs neteisingai, mokytojos yra labai geros ir atsidavusios, bet jos turi labai daug kitokios ugdomosios veiklos. Tad vaikas pirmoje klasėje jau turėtų mokėti susitvarkyti pats. Dar nemoka? Pats laikas mokyti. Kaip? Paprastai, leisti daryti pačiam.
Taip pat, pats laikas dėl vaiko gerovės imti leisti jam pačiam užsivilkti marškinėlius, švarkelius, šortukus ar kitus rūbelius, apsiauti ir užsirišti ar užsisegti batukus. Savarankiškumo mokymas lai būna naujasis jūsų žaidimas. Mokykite vaiką susidėti daiktus į krepšį ar kuprinę, atsisukti butelį, įsipilti sulčių, o prilaisčius išvalyti pačiam.

Ko nedaryti?
Negąsdinkite vaiko didžiule mokykla, sunkiomis pamokomis ir griežtomis mokytojomis. Atvirkščiai suteikite vaikui pasitikėjimo savo jėgomis, sakykite, jog tikite, kad jam ar jai pavyks viską įveikti.
Nesakykite, vaikui, kad jam nepavyks susitvarkyti mokykloje, kad jis per mažas ar per kvailas. Taip tikrai nepadėsite vaikui, o pakenksite, tai tikrai. Geriau atvirkščiai, padėkite mokytis tų įgūdžių, kurių jam trūksta, nepamiršdami pastebėti ir pagirti jo/jos pastangų.

Auksinis trejetas
Pasiruošimas, praktika ir pozityvumas – šiuos tris dalykus labai svarbu atsiminti ruošiant vaiką mokyklai. Po dienos darbų, jūs greičiausiai būsite pavargęs ir sudirgęs, tačiau pasistenkite to neparodyti vaikui. Plati šypsena ir pasitikėjimas, tai yra tai, ko jums reikia. Kai kurie vaikai mokyklą pamilsta nuo pirmosios dienos, kitiems prireikia laiko, kad įveiktų savo baimes ir pasimetimą. Leiskite savo vaikui suprasti, jog jūs didžiuojatės juo ir jį mylite, vien todėl, kad jis yra. Parodykite vaikui, kad jūs suprantate jo baimes ir nerimą. Pasidžiaukite drauge su vaiku mažais pasiekimais ir nespėsit nė pajusti, kaip didelis iššūkis – Mokykla, taps malonia kasdienine veikla.

Ir dar…
Labai naudinga dar prieš Rugsėjo pirmąją, kol mokykla tuščia, tarkime paskutinėmis rugpjūčio dienomis, kartu su vaiku ateitį į mokyklą, pavaikščioti koridoriais. Toks apsilankymas suteiks vaikui galimybę susipažinti su fizine aplinka, ramiai, be didelio šurmulio ir streso. Tai suteiks vaikui papildomo saugumo, kuris labai reikalingas sėkmingai adaptacijai mokykloje.

O štai čia sąrašas mokyklai reikalingų įgūdžių, pasitikrinkime…
Ar jūsų vaikas gali…
• Klausyti pasakų, išmokti ritmą, atpažinti ir įvardinti spalvas?
• Dalintis, žaisti žaidimus, kurie reikalauja nuoseklumo, yra etapiški?
• Apsirengti, nusiauti ir apsiauti kelnes, užsisegti sagas, nusiplauti rankas?
• Bendrauti ir išsakyti savo poreikius?
• Bėgti, šokinėti, išlaikyti pusiausvyrą ir šokti?
• Kirpti, dažyti, naudotis pieštukais?
• Atpažinti skaičius, ir suskaičiuoti kelis saldainius?

http://au.lifestyle.yahoo.com/practical-parenting/toddler-preschooler/development/article/-/8853866/checklist-is-my-child-ready-for-school/

Ar pastebėjote, kad vieni vaikai nuolat reiškia savo emocijas, nepasitenkinimą, džiugesį, kontroliuoja kitus, netgi garsiai galvoja, o kiti vaikai yra daug santūresni ir uždaresni? Jie visuomet klausosi, patys mažai kalba… O jei ir susiduria su sunkumais, mieliau patys bando juos išspręsti nei kreipiasi pagalbos.
Čia kalbama apie esminį skirtumą tarp vaikų, kuris įvardinamas dviem žodžiais – ekstravertai ir intravertai. Ekstravertas vaikas pats visu savo kūnu ar žodžiais parodys, kad jam nėra gera, o intraverto sielvartą ir nesaugumą neretai teks empatiškai įžvelgti ir pamatyti patiems.
Kas gali parodyti, kad vaikui reikia pagalbos, kad jis jaučiasi nesaugiai? Visų pirma, kūnas. Jis greičiausiai nemosikuos rankomis ir nesigins, o bus itin įsitempęs ir ramus. Jei vaikas neverkia, dar nereiškia, kad jam viskas gerai. Galbūt jis atrodo itin budrus, t.y., atidžiai stebi aplinką, žiūri į visus arčiau jo prieinančius vaikus, neramiai žvalgosi po patalpą ar ieško suaugusiojo žvilgsnio. Tai jau labai svarbūs signalai ir nebylaus pagalbos šauksmo ženklai.
Suaugusiems svarbu suprasti, kad tikrai nepadėsime vaikui, jei darysime spaudimą, norėdami įsitraukti vaiką į jam nejaukias situacijas. Daug jautresnis ir tinkamesnis reagavimas būtų džiugus vaiko padrąsinimas, entuziastingas priminimas, kad tai yra jo pasirinkimas, bet jam tai tikrai gali pasisekti. Pasidžiaukite ankstesniais vaiko nuotykiais, kai jam pavyko peržengti nerimo barjerą. Neskubinkite jo, skirkite laiko susidėlioti mintis, padėkite įsivaizduoti kaip situacija maloniai pasikeis jam išdrįsus įsitraukti į bendraamžių pokalbį ar paprašius priimti į žaidimą. Taip suteiksite vaikui pasitikėjimo, kuris padės kalbėti ryžtingiau, o aiškesnis situacijos nupasakojimas, vaiko sąmonėje ją pavers paprastesne ir lengviau įveikiama.
Gebėjimas atpažinti kartais visiškai nebylų prašymą padrąsinti ir paskatinti, prisideda prie vaiko asmenybės augimo bei socialinio atsparumo, kuris yra viena svarbiausių sėkmingo žmogaus kompetencijų.

Psichologė Saulena Kovienė

Kiekvienas rugsėjis yra mažesnis ar didesnis iššūkis kiekvienam mokiniui ir jo tėvams. Įtampos ir nerimo kyla dar daugiau, jei vaikas tik pradeda mokytis arba mokosi naujoje mokykloje. Štai keletas patarimų, kurie palengvins jūsų vaiko adaptaciją mokykloje.

Rytą pradėkite ramiai. Naujoje mokykloje vaikas patiria pakankamai streso, stenkimės, kad ryte jo būtų kuo mažiau. Kelkitės anksčiau, kad vaikas galėtų ramiau apsiprausti, pavalgyti ir keliomis minutėmis anksčiau nei reikia būtų mokykloje.

Susikurkite naują rutiną. Vaikai saugiausiai ir patogiausiai jaučiasi, kai jų kasdieniniai įvykiai susilieja į nuoseklią, sklandžią rutiną.

Subalansuotas darbo poilsio rėžimas. Skirkite laiko poilsiui. Adaptacija yra ne tik psichologinis ir socialinis, bet ir fiziologinis procesas pareikalaujantis papildomų organizmo resursų. Tinkamas poilsis, ilgas nakties miegas, sveikas maistas – kertiniai poilsio akmenys.

Būkite įsitraukę. Jautimasis bendruomenės dalimi labai svarbus bet kuriam žmogui. Paskatinkite vaiką įsitraukti į užklasines veiklas, aktyviai dalyvauti neformalioje klasės veikloje. Svarbus ir tėvų įsitraukimas, bendradarbiavimas su mokytojais, administracija, dalyvavimas mokyklos renginiuose ir kita.

Draugų svarba. Tie vaikai, kurie jau pirmosiomis dienomis susiranda draugų daug greičiau adaptuojasi naujoje aplinkoje. Draugų turėjimas svarbus ne tik pirmosiomis dienomis, bet ir vėliau. Socialiniai kontaktai svarbūs vaiko pasitikėjimui savimi bei savęs vertinimui. Jei vaikas drovesnis, pakalbėkite apie tai, kas padeda susirasti draugų. Tėvams svarbu žinoti, jog mokykloje tarp vaikų neišvengiamai kyla konkurencija dėl mokytojos dėmesio, dėl draugų ir t.t. Todėl dažnai pasitaiko jog vieną dieną tas pats vaikas yra geriausias draugas, o kitą – didžiausias priešas. Padėkite vaikui atrasti savo vietą naujame kolektyve.

Skirkite laiko refleksijai. Dienos pabaigoje aptarkite sėkmes ir nesėkmes, džiaugsmus ir nerimus. Aptarimų metu venkite klausimų, kurie galėtų sustiprinti nerimą ir/ar nepasitenkinimą, pvz.: ar labai baisu/nuobodu…? ir pan. Jei vaikas nėra kalbus, galite pasiūlyti nupiešti savo dieną arba drauge peržiūrėti nuotraukas, kuriomis pasidalino mokytoja.

Nerimauti yra normalu. Jei vaikas išgyvena stiprius jausmus, išsako nepasitenkinimą ar nenorą eiti į mokyklą. Paaiškinkite, kad tokie jausmai yra normalūs. Daugelis vaikų ir suaugusiųjų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi.

Būkite supratingi. Vieni vaikai gana greitai prisitaiko naujoje aplinkoje. Kitiems vaikams gali prireikti daugiau laiko. Būkite kantrūs ir pozityviai nusiteikę. Jūsų vaikui svarbus palaikymas ir supratimas. Dažniau apkabinkite, prisiglauskite – parodykite, kad jūs esate šalia ir tikite, kad jam ar jai pavyks įveikti visus sunkumus. Svarbu suprasti, kad mokykloje bus geresnių ir sunkesnių dienų, kad vaikui tikrai teks patirti nesėkmių. Svarbu pasimokyti iš savo patirties.

Padėkite vaikui laikytis taisyklių. Mokykloje kartais yra laikomasi kitokių taisyklių nei namuose. Kai kurios taisyklės jums gali nepatikti, tačiau svarbu neaptarinėti savo nepritarimo su vaiku. Padėkite vaikui laikytis taisyklių, o savo pastebėjimus aptarkite su mokytoja ar mokyklos administracija.
Savo nerimu pasidalinkite su mokyklos darbuotojais. Mokyklos darbuotojai yra pedagogikos, psichologijos, socialinių mokslų ekspertai, tačiau jūs esate savo ir savo vaiko gyvenimo ekspertai. Tik bendradarbiaudami tarpusavyje pasieksite geriausių rezultatų.

Psichologė Aušra

Artėjant Vėlinėms natūraliai iškyla netekties ir mirties temos. Šiandien norėčiau pakalbėti apie vaikų gedėjimą.

Netekti artimojo: mamos, tėčio, senelio, senelės, sesės ar brolio, gal draugo ar draugės, nepaprastai sudėtinga ir skaudi patirtis. Gedintis vaikas vienu metu išgyvena daugybę skirtingų emocijų. Vaikai savo kančią išreiškia įvairiais būdais. Kuo vaiko santykiai su mirusiuoju buvo artimesni, tuo skausmas yra intensyvesnis. Padėti gedinčiam vaikui gali būti iššūkis, juk dažniausiai artimieji taip pat išgyvena netekties skausmą. Nors artimieji negali padaryti, kad skausmas išnyktų, tačiau jie gali padėti vaikui su juo susitvarkyti. Norint padėti gedinčiam vaikui labai svarbu suprasti kaip vaikai gedi. Skirtingo amžiaus vaikai gedi skirtingai.

Gedėjimas susijęs su vaiko amžiumi

Kūdikiai (o-2 metų). Nors dar nemoka kalbėti ir nesupranta mirties, tačiau taip pat sielvartauja, kai netenka juo besirūpinusio žmogaus. Jie pastebi pasikeitusią šeimos nuotaiką, rutinos pokyčius. Kūdikiai būna nerimastingesni, jiems trūksta įprasto artimo žmogaus balso, kvapo, prisilietimo. Šio amžiaus vaikai savo gedėjimą parodo per verkimą, kurio kartais nepavyksta nuraminti, apetito, miego sutrikimus, taip pat, dažnesnius susirgimus, pilvo, galvos ir kitus skausmus. Gali pasireikšti pykčio protrūkiai, mušimasis.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai (3-6 metų)

Šio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip miegą. Jiems dar sunku suvokti jos baigtinumą. Mirus artimajam, kuri laiką dar gali tikėti, jog šis sugrįš. Gali imti nerimauti dėl kitų artimųjų, bijoti jų mirties. Šio amžiaus vaikams būdingas maginis mąstymas ir fantazavimas, kuris dažnai būna netgi baisesnis nei realybė. Vaikai išgyvena liūdesį, baimę, nesaugumo jausmą, pyktį, nerimą, kaltę, susijaudinimą. Jie gali verkti, pykti, muštis. Žaidimuose atsiranda mirties temos. Gali sutrikti miegas, kamuoti košmarai. Vaikas gali šimtus kartų užduoti tuos pačius klausimus. Kartais pasireiškia regresas. Vaikas kuris jau mokėjau naudotis puoduku, gali imtis šlapintis į kelnes, lovą, nebemokėti pats valgyti, apsirengti ir t.t. Būdingi psichosomatiniai simptomai: galvos, pilvo ir t.t. skausmai.

Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai (6-9 metų)

Šio amžiaus vaikai jau suvokia mirties baigtinumą, jiems įdomi biologinė mirties pusė. Gali tikėti, jog jo ar jos žodžiai, veiksmai, mintys ar jausmai sukėlė mirtį. Nerimauja dėl to kaip gyvenimas klostysis be artimojo, kas juo rūpinsis. Gali galvoti apie ateities įvykius, kuriuose nedalyvaus miręs artimasis, pvz.: mokyklos baigimą, vestuves ir t.t. Mirtį gali suvokti kaip bausmę. Dėl šių minčių vaikas išgyvena liūdesio, kaltės, baimės, pykčio, vienatvės, nerimo, pasimetimo jausmus. Vaikas gali regresuoti. Jį gali kamuoti košmarai, gali būti sunkiau mokytis arba priešingai visą dėmesį sutelkia į mokslus, užsiskleidžia. Gali ignoruoti mirties faktą ir elgtis taip tarytum nieko nenutiko. Gali perdėtai rūpintis kitais, jam svarbiais, artimaisiais , nerimauti dėl jų sveikatos ir t.t.

Vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai (9-12 metų)

Šio amžiaus vaikai panašiai kaip pradinio mokyklinio amžiaus vaikai suvokia mirties baigtinumą, vis dar tikį, kad jų mintys/žodžiai ar veiksmai gali sukelti mirtį. Labai aiškiai suvokia, jog mirtis gali pasikartoti ir nerimauja dėl asmenų, kurie juo rūpinasi (tėvų, senelių ir t.t.). Svarsto kas būtų jei šie asmenys mirtų. Svarsto apie dvasinius mirties aspektus. Šio amžiaus vaikams būdingas liūdesys, nerimas, baimė, vienatvė, kaltė, izoliacijos, pasimetimo jausmai. Emociniai simptomai gali pasireikšti fiziniais simptomais, tokiais kaip galvos skausmas ir pan. Vaikas gali jaustis apleistas, atstumtas ir paliktas. Vaikai gali imti blogiau mokytis, dažniau kalbėti apie ligas ir biologinius mirties aspektus. Juos gali kamuoti košmarai, valgymo sutrikimai, pykčio protrūkiai. Vaikas gali slėpti savo jausmus, regresuoti.

Paaugliai (12 metų ir vyresni)

Suvokia mirties baigtinumą ir universalumą, savo paties baigtinumą. Tiki, kad jų veiksmai/žodžiai/mintys/jausmai galėjo sukelti mirtį. Galvoja apie gyvenimo įvykius ateityje, kuriose nedalyvaus miręs artimasis. Gali vengti rodyti savo jausmus, kad nepasirodytų silpnu. Išgyvena vidinį priklausomybės ir siekio būti nepriklausomu konfliktą. Liūdi, pyksta, nerimauja. Jaučia baimę, vienišumą, pasimetimą, neteisingumą, kaltę, izoliaciją bei apleistumą. Gali regresuoti, verkti. Dažna emocijų kaita. Dažnai elgiasi impulsyviai ir rizikingai. Gali atsiriboti nuo artimųjų, susitelkti į mokslus arba priešingai, nebenorėti mokytis, užsiimti užklasine veikla ir t.t. Gali sutrikti miegas, pasikeisti valgymo įpročiai ir t.t.

Pagalba vaikui

Kai kurios netektys mus aplanko netikėtai, tačiau kartais, kai artimasis serga mes, kurį laiką gyvename su netekties laukimu. Neslėpkite ligos, o tuo labiau mirties fakto, nuo vaiko. Vaikai, skirtingai nei suaugusieji, savo mintis ir jausmus reflektuoja lėtai. Jiems reikia daugybės trumpų pokalbių apie netektį ir skausmą. Vaikai gali klausti tų pačių klausimų vėl ir vėl, kol integruos skausmingą patirtį.

• Jei vaiko artimasis sunkiai serga pakalbėkite su vaiku apie tai. Kalbėkite paprastais, vaikui suprantamais žodžiais. Pvz.: galite pasakyti, kad močiutė sunkiai serga ir jai gali nepagerėti. Gydytojai mano, jog ji gali mirti.
• Vaikui, ypač jaunesniems gali kilti klausimų, kas yra mirtis. Papasakokite apie biologinius mirties aspektus. Pasakykite, kad mirus širdis nustoja plakus, kad žmogus nebe kvėpuoja, nebe juda, nevalgo ir t.t.
• Venkite mirties palyginimų su miegu, kad neišprovokuotumėte baimės miegoti.
• Jei esate tikintys paaiškinkite apie religinį mirties suvokimą. Taip pat galima vaikui papasakoti, kad miręs žmogus pavirsta žvaigždute, dulkele ir t.t. Kalbėkite vaikui kuo labiau suprantamai, venkite nekonkrečių paaiškinimų, kurie sukelia dar daugiau nerimo ir baimės.
• Paaiškinkite, kad miręs žmogus visuomet gyvens mūsų atsiminimuose.
• Skatinkite vaiką užduoti visus, net ir pačius neracionaliausius, klausimus. Pasistenkite atsakyti į jos visus.
• Būkite kantrūs ir priimkite visus vaiko neigiamus ir teigiamus jausmus. Papasakokite vaikui apie gedėjimą, kad normalu išgyventi įvairius susipynusius jausmus, įskaitant tam tikrą palengvėjimą, kuris gali aplankyti po ilgos artimojo ligos arba mirus artimajam, kuris buvo smurtaujantis, turėjo priklausomybių ar pan. Padėkite vaikui suprasti, kad šie jausmai yra normalūs ir jis ar ji neturėtų jaustis kaltas dėl jų.
• Apkabinkite, jei vaikui to reikia, prisiglauskite ir kurį laiką tiesiog taip pabūkite. Fizinis artumas leidžia nurimti.
• Dalinkitės savo liūdesiu, neslėpkite to nuo vaiko. Mokykite savo pavyzdžiu kaip gedėti.
• Toleruokite atsiradusį vaiko regresą, supraskite, kad vaikui reikia laiko susigyventi su netektimi.
• Pasikalbėkite apie rutinos pokyčius. Stenkitės kiek įmanoma labiau išlaikyti stabilumą ir nekeisti tų dalykų, kurių nėra būtina keisti rutinoje. Pvz.: jeigu seniau skaitydavot su vaiku knygas prieš miegą tai ir toliau jas skaitykite, nors gali būti sunku. Tačiau būkite atsargūs perimdami tas veiklas, kurias vaikas atlikdavo su mirusiuoju. Vaikas gali to nenorėti daryti su jumis. Jei nėra būtina, palikite tai istorijai. Jei būtina pvz.: miego, prausimosi ritualai ir t.t. sukurkite naujus, savo būdus.

Mirusiojo pagerbimas ir atminimas

Gana ankstyvame amžiuje vaikai išmoksta atsisveikinti. Jau trijų metų vaikas puikiai žino, ką reiškia kai mama, tėtis ar kitas svarbus žmogus išeina ir jam pasako „ate, ate“. Taigi, svarbu leisti vaikui pasirinkti savo atsisveikinimo su mirusiu artimuoju būdą.

• Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse leiskite jam tai daryti, tačiau jokiu būdu neverskite, jei nenori. Papasakokite vaikui apie tai, kaip vyksta laidotuvės. Pakalbėkite apie tradicijas ir kodėl jos svarbios.
• Jei vaikas nusprendžia, kad nori iš laidotuvių išeiti anksčiau, leiskite jam išeiti su suaugusiuoju, kuriuo vaikas pasitiki, neverskite būti iki pabaigos.
• Vyresniam vaikui, jei jis nori, galite leisti prisidėti organizuojant laidotuves.
• Kalbėkite apie mirusįjį, prisiminkite gražias, o gal skaudžias akimirkas. Leiskite vaikui pasidalinti savo prisiminimais ir jausmais, net ir praėjus nemažai laiko po netekties. Nevenkite šios temos bijodami, kad užsiminę įskaudinsite. Atminkite, tyla skaudina labiau.

Jei jaučiate, kad jums per sunku kalbėti su vaiku. Galbūt nerimaujate ar jo ar jos reakcijos yra normalios, pasikonsultuokite su psichinės sveikatos specialistu, dėl jums kylančių klausimų. Pasidalinkite savo jausmais ir mintimis. Gedėjimas yra ilgalaikis procesas, leiskite sau ir savo vaikui gedėti tiek laiko, kiek reikės.

Erudito licėjaus psichologė Aušra Norė

Individualius vaikų raidos ypatumus atitinkantis lytiškumo ugdymas ir lytinis švietimas mokykloje: misija sudėtinga, bet įmanoma ir labai reikalinga – teigia Erudito licėjaus psichologė Aušra Norė.

Mokykla turi padėti as­meniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti savimonę, kūrybiškumą, atsakomybę. Siekiant ugdyti visapusiškai brandžią asmenybę svarbu, kad ugdymas būtų kuo labiau įvairiapusiškesnis ir suteiktų vaikui aktualių žinių iš įvairių sričių. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos akcentuoja jaunų žmonių lytinio mokymo poreikio svarbą.

Diskutuojantys lytiškumo klausimais dažnai painioja lytiškumo ugdymo, lytinio ugdymo ir lytinio švietimo sąvokas arba net vartoja jas kaip sinonimus, o tai įneša labai daug painiavos ir nereikalingų konfliktų. Taigi, pradėkime nuo šių sąvokų apibrėžimo. A. Nabrekovas su bendraautoriais, knygoje Lytiškumo ugdymo etika (2008) gana aiškiai ir paprastai jas apibrėžia:

Lytinis ugdymas – tai pedagoginės veiklos procesas, nukreiptas į prigimtinių jaunosios kartos fizinių lytinių galių (lytinio potraukio) suvaldymą valios pastangomis, kad jos būtų įasmeninamos, priimamos kaip gėris bei perkeičiamos į asmens dvasines, kūrybines galias.

Lytinis švietimas – tai procesas, kuris nukreiptas „į žinias, kurios padėtų išvengti ankstyvų lytinių santykių padarinių: lytiškai plintančių ligų, AIDS/ŽIV ir paauglių nėštumų. Jo tikslas – išmokyti jaunimą naudotis išorinėmis priemonėmis, kurios padėtų sumažinti rizikingos lytinės elgsenos padarinius.

Lytiškumo ugdymas – specializuotas procesas, kuriuo siekiama padėti ugdytiniui suvokti, priimti kaip asmeninį gėrį ne tik savo lytį, bet ir kitą kaip lygiavertį sau ir išreikšti savo specializuotą lytiškumą kūryba ir darnia skirtingų lyčių asmenų bendryste.

Pastebėta, kad Lytiniame ugdyme žinios ir informacija gali suvaidinti neigiamą vaidmenį, jei nėra atsižvelgiama į ugdytinio individualumą (lytį, amžių, subrendimą, jo artimiausios aplinkos įtaką ir t.t.). Norint pasiekti geriausių rezultatų labai svarbu derinti visus tris, anksčiau paminėtus, švietimo ir ugdymo aspektus, atsižvelgiant į vaikų individualius poreikius. Geriausi rezultatai pasiekiami tuomet kaip vaikai yra ugdomi sistemingai ir nuosekliai.

Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai vykdomas pagal Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą. Mokinių lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai yra bendrojo ugdymo turinio dalis, grįsta visuminiu lytiškumo supratimu ir vertybinių nuostatų bei gebėjimų ugdymu, teikiant mokslo patvirtintas žinias. Tai kryptingas ir tikslingas ugdymas apie kūno, emocinius, socialinius lytiškumo aspektus. Tai nėra tiesiog vienkartinis informacijos pateikimas, norint suteikti žinių lytiškumo klausimais. Tai yra vaiko asmenybės ugdymas, nuolatinis nenutrūkstantis procesas. Mokyklos uždavinys – padėti ugdyti teigiamą santykį su savo kūnu ir darnius, pagarbos ir lygiagretiškumo principais pagrįstus santykius su aplinkiniais žmonėmis. Trumpai tariant, tai visą žmogaus gyvenimą ir funkcionavimą apimantis ugdymas pritaikytas skirtingiems vaiko raidos tarpsniams ir poreikiams.

Kokie jaunesniojo mokyklinio amžiaus tarpsnio (7-12 metų) vaikų lytiškumo raidos ypatumai?

Vaiko lytiškumo raidoje apie 6–7 metus prasideda vadinamasis latentinis periodas. Šio amžiaus vaikai ieško įvairių galimybių „pasimatuoti“ lyties vaidmenis, labiau linkstama bendrauti su savo lyties atstovais. Šiuo periodu vaikas tampa kuklesnis, ima drovėtis rodyti savo kūną kitiems žmonėms, ypač suaugusiesiems. Jei iki to laiko mama ramiai galėdavo eiti į vonią jam rengiantis, dabar tai gali sukelti nepatogumų vaikui. Šiuo laiko tarpu vaiko seksualumas tarsi pasislepia, tampa nematomas, bet jis prasiveržia kikenimais, piešinukais, miegamojo pokštais. Šiuo laiku vaikai ima erzinti kitus vaikus dėl santykių su priešinga lytimi. Vaikai kratosi minties apie intymumą ar net buvimą vienoje erdvėje su priešingos lyties atstovais. Visa seksualumui skirta energija yra nukreipiama į kitas veiklas.

Kai prasideda ankstyvasis brendimas – apie devintus metus – vaikai tarsi apsidairo ir išvysta, kad klasėje yra berniukų ir mergaičių. Tai laikas, kai ima gimti pirmosios draugystės, romantiški įsimylėjimai ir pirmieji nusivylimai santykiais. Be to, šiuo laiku pradeda skirtis berniukų ir mergaičių vystymąsis. Šiuo laikotarpiu mergaitės kiaušidėse pradeda bręsti pirmieji folikulai, kurie gamina moteriškąjį lytinį hormoną – estrogeną. Organizmas gali gauti nepakankamai reikiamų medžiagų, dėl ko gali iškrypti stuburas ir pan. Mergaitės gali greičiau ir dažniau pavargti, būti mieguistos arba labai sudirgusios. Dėl prastesnės savijautos gali pablogėti atmintis, dėmesys ir pažymiai. Labai svarbu, kad mergaitės suvoktų savo kūno pokyčius ir tinkamai pasirūpintų savimi. Berniukų lytinė branda prasideda šiek tiek vėliau, apie 12 metus.

Kiekvieno vaiko vystymasis yra individualus, tačiau galima rasti ir bendrų lytiškumo raiškos bruožų, būdingų jaunesniojo mokyklinio amžiaus (7—12 metų) vaikams (Usilaitė S., Jonynienė V., Šiliekienė L. (2017)):

  • Žaidžia su bendraamžiais žaidimus, susijusius su suaugusiųjų lytiniu elgesiu (pavyzdžiui, žaidžia „šeimą“; „vaikinas ir mergina“).
  • Slapčia liečia savo kūno dalis (masturbuojasi). Vaikai linkę tai slėpti nuo suaugusiųjų.
  • Nori matyti kitus žmones nuogus ar nusirengiančius.
  • Domisi apsinuoginusių ar nuogų žmonių nuotraukomis.
  • Domisi seksualinio turinio informacija žiniasklaidoje (televizija, filmai, žaidimai, internetas, muzika ir kt.).
  • Nori turėti daugiau privatumo (pavyzdžiui, nenori nusirengti matant kitiems žmonėms, ypač suaugusiesiems), drovisi ir nenori kalbėti su suaugusiaisiais apie lytiškumą. Šio amžiaus vaikai vis labiau supranta socialines normas ir tampa kuklesni.
  • Romantiškai domisi bendraamžiais, nori jiems patikti.
  • Klausinėja apie lytinius organus, krūtis, lytinius santykius, vaikų gimdymą.

Paauglių lytiškumo ir lytinės raidos ypatumai

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu. Hormonų antplūdis sukelia greitos raidos laikotarpį. Šiuo metu išryškėja pirminiai lytiniai požymiai, kartu formuojasi ir antriniai požymiai, t.y. vyriškieji ir moteriškieji bruožai. Lytinio brendimo bruožai yra pirmoji berniukų ejakuliacija ir pirmosios mergaičių menstruacijos. Tai svarbūs  pasikeitimai vaiko gyvenime, reiškiantys kitokio gyvenimo pradžią. Idealu, kai mergaitės ir berniukai jau būna supažindinti su organizmo brendimo ypatumais, jų laukiančiais kūno pokyčiais ir šią informaciją žino ne iš interneto ar televizijos.

Pasak Eriksono, pagrindinė paauglystės užduotis yra individualios tapatybės atradimas, t.y. įsitvirtinimas šiame pasaulyje, įvairių vaidmenų išbandymas bei sau tinkamiausių radimas, taip pat ir lytinio tapatumo įsitvirtinimas. Paauglių raida akivaizdžiai veikia jų interesus ir elgesį.  Seksualiniai santykiai paaugliams gali būti vienas iš būdų, padedančių įtvirtinti savo vyriškumą ar moteriškumą, norą būti suaugusiems, labiau savarankiškiems ir nepriklausomiems. Ankstyvi seksualiniai santykiai kenkia brandžios paauglio asmenybės vystymuisi. Neplanuoti nėštumai, ankstyvieji gimdymai, abortai, lytiškai plintančios infekcijos kelia grėsmę ne tik jaunų žmonių sveikatai, tačiau ir psichosocialinei jų raidai bei ekonominei gerovei ateityje. Seksualumas realizuojamas be stiprių dvasinių išgyvenimų, sutrikdo asmenybės fizinio, psichinio ir dvasinio vystymosi darną. Lytiškumo problema susijusi ne tik su paauglystės amžiaus tarpsnio fiziologiniais bei psichiniais ypatumais. Jai turi įtakos ir visuomenėje egzistuojančios elgesio normos, visuomenės moralė bei auklėjimas, atitinkamoje kultūroje įsigalėję lyčių socialinio elgesio stereotipai. Pirmoji ir pagrindinė institucija, kurioje ugdomas vaikas yra šeima, tačiau šeimai gali ir privalo padėti mokykla, dalindamasi šia atsakomybe.

Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas lengviausias kelias į sėkmę

Vaikai ir paaugliai nori, kad tėvai ar kiti artimi suaugę žmonės laisvai kalbėtų jiems aktualiais klausimais. Deja, daugelis tėvų vengia šių temų, stengiasi greitai nusukti pokalbius kita linkme. Dažnai mano, jog vaikams dar per anksti apie tai galvoti ir kalbėti.

Vaikams ir paaugliams kyla daugybė klausimų į kuriuos labai svarbu atsakyti. Priešingu atveju vaikai atsakymus ras internete, iš draugų ar kitur. Šiuo atveju didelė tikimybė, kad vaikus pasieks iškreipta ar net melaginga informacija, dėl ko vaikai gali atsidurti pavojingose situacijose. Medijose labai daug seksualinių vaizdų ir temų, vaikų neįmanoma apsaugoti nuo šių dalykų, tačiau svarbu formuoti tinkamą, moralų ir sveiką požiūrį į lytį, kūną, seksualumą, šeimą.

Norėdami padėti vaikams vystytis ir augti sveikoje aplinkoje tiek šeima, teik pedagogai turi bendradarbiauti šia jautria tema. Pedagogai gali pradėti pokalbį, o tėvai turėtų pratęsti pokalbius su vaikais, atsakyti į klausimus, kurie kyla vėliau, apgalvojus pedagogų pateiktą informaciją.

Lytiškumas ir lytinis ugdymas: pagrindiniai principai

  • Atsakyti tada, kai vaikas/paauglys klausia;
  • Vaikas turi jaustis drąsiai klausdamas ir žinoti, kad iš jis nebus sugėdintas, nebus pasityčiota ir panašiai;
  • Tiek pedagogai, tiek tėvai kalbėdami su vaikais turi būti kantrūs, stengtis klausyti, bet nevertinti to, ką vaikas ar paauglys sako, kad nebūtų užkirstas kelias tolesniam pokalbio vystymui;
  • Galima leisti vaikams suprasti, kad natūralu, jog ši tema yra šiek tiek nepatogi, juk kalbama apie pačius intymiausius žmogaus gyvenimo aspektus. Tačiau svarbu pabrėžti, jog ši tema dėl to netampa mažiau svarbi, labiau gėdinga ar nešvari.
  • Kalbėti aiškiai ir paprastai, vaikui suprantama kalba (vengti labai sudėtingų ir ilgų aiškinimų). Jei vaikui norės paklausti dar kažko, jis gales to paklausti pats;
  • Dalykus vadinti tikraisiais vardais, jau maži vaikai turėtų žinoti tokius terminus kaip makštis ir varpa. Vaikui svarbu pažinti savo kūną, suvokti, visuminį vaizdą ir atskirų kūno dalių svarbą žmogaus gyvenime;
  • Labai svarbu ugdyti vaikų ir paauglių pasitikėjimą savimi ir gebėjimą priimti sprendimus. Svarbu vaikams ir paaugliams padėti suprasti, kad kiekvienas jų sprendimas gali turėti tiek neigiamų tiek teigiamų pasekmių;
  • Svarbu skatinti vaikų, ypač paauglių gebėjimą pasakyti “NE”, kad esant reikalui jie gebėtų atsispirti bendraamžių spaudimui ir turėtų tvirtą stuburą.

Kaip jau minėta anksčiau lytinis ir lytiškumo ugdymas, tai ne tik informacijos suteikimas, tai įvairius žmogaus gyvenimo aspektus apimantis ugdymas, susidedantis iš:

  • žmogiškųjų vertybių, įsitikinimų ugdymo;
  • požiūrio į save kaip į vyrą ar moterį, į santykius su žmonėmis (per draugystę, prieraišumą, meilę, seksą) plėtimo ir formavimo;
  • mokymo pažinti save ir savo kūną;
  • lytinę ir reprodukcinę sveikatą (žmogus lieka lyties vaidmenyje, net ir tada kai nenori ar negali susilaukti vaikų).

Siekiant šių tikslų labai svarbu organizuoti įdomias, atviras ir įtraukiančias veiklas, kurios maksimaliai atlieptų mokinių lūkesčius ir duotų didžiausią naudą, padarytų stipriausią poveikį ir ugdytų sąmoningą, gebančią priimti atsakingus sprendimus ir sąmoningą asmenybę

Šaltiniai:

Myers D. (2000). Psichologija. Poligrafija ir informatika.

Narbekovas A., Obelenienė B., Pukelis K. (2008). Lytiškumo ugdymo etika, VDU.

Usilaitė S., Jonynienė V., Šiliekienė L. (2017). Patarimai mokytojui. Lytiškmo ugdymas ir rengimas šeimai pradinėsėse klasėse, Švietimo aprūpinimo centras, ŠMM metodinis leidinys.