Nuo autoritarinio iki laisvojo ugdymo. Kaip tai paveikė vaikus?
NUO AUTORITARINIO IKI LAISVOJO UGDYMO. KAIP TAI PAVEIKĖ VAIKUS?
Nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio, požiūris į vaikų auklėjimą pasikeitė 180 laipsnių kampu. Nuo autoritarinio auklėjimo stiliaus perėjome į antiautoritarinį – kai vaikų neklusnumo tramdymas tapo smerktinas.
Pereidami nuo vieno kraštutinumo prie kito, pametėm mąstymo kryptį, kad auklėjimo pagrindas – vaikų psichinė branda, kuria remiasi tolimesnė jų pažanga. Tai vis dėlto, kokias psichines funkcijas turi turėti mūsų vaikai? Abstrakčiai kalbant, vaikų auklėjimo tikslas yra jo savarankiškumas, apimant profesijos įgijimą ir santykių palaikymą. Tad auklėjimas apima ir psichikos formavimą.
Dažnai vaikams primetami vaidmenys, iš jų reikalaujama tam tikrų veiksmų, nors tam atlikti reikiamų psichinių savybių vaikai dar neturi. Jiems priskiriamas suaugusio partnerio vaidmuo.
Ne kartą girdėjote tėvus darželyje, pirmose mokyklos klasėse, kalbant „mano vaikas turi stiprią valią, jis žino ko nori ir to siekia“. Vaikas apibūdinamas kaip asmenybė. Vokiečių psichiatro Michael Winterhoff (2011) požiūriu, vaiko asmenybė formuojasi 8-aisias – 9-aisiais gyvenimo metais. Tai ką tėvai laiko asmenybe, tėra vaikų elgsena, būdinga tokio amžiaus vaikui. Psichikos požiūriu vaikų mąstymas pasižymi egocentrizmu – pasaulis sukasi aplink juos. Šie vaikai dar nėra išmokę suvokti aplinkinio pasaulio, kaip savojo „aš“ apribojimo.
Problema ta, kad šių dienų tėvai, antiautoritarinio auklėjimo šalininkai, prarado gebėjimą parodyti vaikams šią ribą. Jie stiprina įsivaizduojamos asmenybės požymius, vaikai lieka ankstyvosios vaikystės fazėje ir susiduria su sunkumais kasdienėje veikloje, nes aplinkinis pasaulis reikalauja nuolatinių ribų laikymosi.
KĄ VAIKAI TURI MOKĖTI JAU ANKSTYVOJOJE VAIKYSTĖJE?
Kokios psichinės dalys leidžia žmogui palaikyti santykius su kitais, įvertinti savo jausmus bei juos kontroliuoti, suaugusiam žmogui gyventi savarankiškai? Nuo gimimo vaikas pereina tam tikrus raidos etapus, tiek motorikos vystymosi prasme, tiek psichinių funkcijų. Nuo gimimo iki pusantrų gyvenimo metų vaikui tampa svarbus neatidėliotinas jo norų patenkinimas. Bėgant pirmiesiems gyvenimo metams vaikas pradeda skirti save nuo kitų objektų. Iki trečių gyvenimo metų jis jau atranda galįs valdyti savo elgesį ir nuspręsti, ar leisti valdomam kitų. Vaikas pradeda priešgyniauti ir priversti suaugusiuosius patenkinti jo poreikius. 4 – 5 metais vaikų fantazija suaktyvėja, jie daiktus pradeda naudoti nebūtinai pagal pirminę paskirtį. Kai vaikas vystosi be sutrikimų, šios fazės gale jis pajėgus suvokti, kad jo reakcijos sukelia tėvų reakcijas. Tėvų užduotis – teigiamai arba neigiamai reaguoti į vaikų elgesį. Tik taip vaikai pradeda suprasti, kas yra teisinga, ko iš jų norima ir koks elgesys yra nepageidaujamas.
KLAIDINGI TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMO STILIAI
Michael Winterhoff išskiria tris vaikų ir tėvų santykių sutrikimo tipus, kurie neleidžia tinkamai vystytis vaikų psichinei brandai.
Pirmasis – partneriškumas. Tėvų santykiai su vaikais turėtų būti hierarchiniai. Suaugusysis turi vadovauti ir valdyti, būti autoritetu teigiama šio žodžio prasme. Tokiu elgesiu siekiama ugdyti ne bevalius įsakymų vykdytojus, sutinkančius su kiekvienu nurodymu. Siekiama gebėjimo veikti kartu, norima suteikti vaikams galimybę taip įsilieti į grupę, kaip būtų naudingiausia jiems patiems ir likusiems grupės nariams. Kai vaikas išmoksta klausyti, tada galima pradėti ir diskutuoti.
Antrasis santykių tipas – projekcija. Taip nutinka, kai vaikas tampa savivertės masteliu. Tėvai vaiko socialinį elgesį bei mokyklinius pasiekimus matuoja savo kaip tėvų, gerumo ar blogumo masteliu. Taip vaikas leidžia pajusti meilę. Tėvai atsisako vadovauti vaikui, nes jo pasipriešinimas reiškia meilės praradimą.
Trečiasis – simbiozė. Vaiko jausmai tampa tėvų jausmais. Iki tam tikro amžiaus vaikui nėra skirtumo tarp kėdės ir ant jo sėdinčio žmogaus. Per nevienodą tėvų ir daiktų „reakciją“, vaikai pažįsta skirtumus tarp daikto ir žmogaus. Pažinęs daiktus, vaikas siekia pažinti žmones ir tą pradeda nuo tėvų: bando pastumti, palaižyti, pakandžioti. Normali suaugusiųjų reakcija – išvengti tokių veiksmų, nesileisti žnaibomam ar stumdomam. Toks vaiko elgesys priimamas kaip išorinis dirgiklis, netinkamai veikiantis tėvų kūną.
Tėvai patiriantys simbiotinį sutrikimą, leidžiasi būti naudojami kaip daiktai, vaikas suvokiamas kaip nuosavas impulsas. Pastarąjam yra būdinga tai, kad dirgiklis nepastebimas, jis nesvarbus ir neatkreipia tėvų dėmesio. Jo pasekoje, tėvai nepastebi netinkamo vaiko elgesio su žmonėmis, nekalbant apie šio elgesio korekciją. Adekvatus požiūris į žmogų reikalingas, kad formuotūsi pagarbos funkcija.
Labai svarbu, kad suaugusieji suvoktų mūsų vaikų ir jaunuolių psichinio nebrandumo problemas ir tokiu būdu, galėtų daryti įtaką šiam procesui. Žiūrint globaliau, siekiame išauklėti sveiką, atsakingą ir gebančia savimi pasirūpinti visuomenę. Vaikai juk tampa mūsų visuomenės dalis.
LITERATŪRA
- Winterhoff. Kodėl mūsų vaikai virsta tironais? Vilnius: Tyto alba, 2011.
- Žukauskienė. Raidos psichologija. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.
Straipsnį parengė psichologė Rūta Žiaunienė
