Vaikų gedėjimas. Psichologo komentaras

Artėjant Vėlinėms natūraliai iškyla netekties ir mirties temos. Šiandien norėčiau pakalbėti apie vaikų gedėjimą.


Netekti artimojo: mamos, tėčio, senelio, senelės, sesės ar brolio, gal draugo ar draugės, nepaprastai sudėtinga ir skaudi patirtis. Gedintis vaikas vienu metu išgyvena daugybę skirtingų emocijų. Vaikai savo kančią išreiškia įvairiais būdais. Kuo vaiko santykiai su mirusiuoju buvo artimesni, tuo skausmas yra intensyvesnis. Padėti gedinčiam vaikui gali būti iššūkis, juk dažniausiai artimieji taip pat išgyvena netekties skausmą. Nors artimieji negali padaryti, kad skausmas išnyktų, tačiau jie gali padėti vaikui su juo susitvarkyti. Norint padėti gedinčiam vaikui labai svarbu suprasti kaip vaikai gedi. Skirtingo amžiaus vaikai gedi skirtingai.


Gedėjimas susijęs su vaiko amžiumi

Kūdikiai (o-2 metų). Nors dar nemoka kalbėti ir nesupranta mirties, tačiau taip pat sielvartauja, kai netenka juo besirūpinusio žmogaus. Jie pastebi pasikeitusią šeimos nuotaiką, rutinos pokyčius. Kūdikiai būna nerimastingesni, jiems trūksta įprasto artimo žmogaus balso, kvapo, prisilietimo. Šio amžiaus vaikai savo gedėjimą parodo per verkimą, kurio kartais nepavyksta nuraminti, apetito, miego sutrikimus, taip pat, dažnesnius susirgimus, pilvo, galvos ir kitus skausmus. Gali pasireikšti pykčio protrūkiai, mušimasis.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai (3-6 metų)

Šio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip miegą. Jiems dar sunku suvokti jos baigtinumą. Mirus artimajam, kuri laiką dar gali tikėti, jog šis sugrįš. Gali imti nerimauti dėl kitų artimųjų, bijoti jų mirties. Šio amžiaus vaikams būdingas maginis mąstymas ir fantazavimas, kuris dažnai būna netgi baisesnis nei realybė. Vaikai išgyvena liūdesį, baimę, nesaugumo jausmą, pyktį, nerimą, kaltę, susijaudinimą. Jie gali verkti, pykti, muštis. Žaidimuose atsiranda mirties temos. Gali sutrikti miegas, kamuoti košmarai. Vaikas gali šimtus kartų užduoti tuos pačius klausimus. Kartais pasireiškia regresas. Vaikas kuris jau mokėjau naudotis puoduku, gali imtis šlapintis į kelnes, lovą, nebemokėti pats valgyti, apsirengti ir t.t. Būdingi psichosomatiniai simptomai: galvos, pilvo ir t.t. skausmai.


Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai (6-9 metų)

Šio amžiaus vaikai jau suvokia mirties baigtinumą, jiems įdomi biologinė mirties pusė. Gali tikėti, jog jo ar jos žodžiai, veiksmai, mintys ar jausmai sukėlė mirtį. Nerimauja dėl to kaip gyvenimas klostysis be artimojo, kas juo rūpinsis. Gali galvoti apie ateities įvykius, kuriuose nedalyvaus miręs artimasis, pvz.: mokyklos baigimą, vestuves ir t.t. Mirtį gali suvokti kaip bausmę. Dėl šių minčių vaikas išgyvena liūdesio, kaltės, baimės, pykčio, vienatvės, nerimo, pasimetimo jausmus. Vaikas gali regresuoti. Jį gali kamuoti košmarai, gali būti sunkiau mokytis arba priešingai visą dėmesį sutelkia į mokslus, užsiskleidžia. Gali ignoruoti mirties faktą ir elgtis taip tarytum nieko nenutiko. Gali perdėtai rūpintis kitais, jam svarbiais, artimaisiais , nerimauti dėl jų sveikatos ir t.t.


Vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai (9-12 metų)

Šio amžiaus vaikai panašiai kaip pradinio mokyklinio amžiaus vaikai suvokia mirties baigtinumą, vis dar tikį, kad jų mintys/žodžiai ar veiksmai gali sukelti mirtį. Labai aiškiai suvokia, jog mirtis gali pasikartoti ir nerimauja dėl asmenų, kurie juo rūpinasi (tėvų, senelių ir t.t.). Svarsto kas būtų jei šie asmenys mirtų. Svarsto apie dvasinius mirties aspektus. Šio amžiaus vaikams būdingas liūdesys, nerimas, baimė, vienatvė, kaltė, izoliacijos, pasimetimo jausmai. Emociniai simptomai gali pasireikšti fiziniais simptomais, tokiais kaip galvos skausmas ir pan. Vaikas gali jaustis apleistas, atstumtas ir paliktas. Vaikai gali imti blogiau mokytis, dažniau kalbėti apie ligas ir biologinius mirties aspektus. Juos gali kamuoti košmarai, valgymo sutrikimai, pykčio protrūkiai. Vaikas gali slėpti savo jausmus, regresuoti.


Paaugliai (12 metų ir vyresni)

Suvokia mirties baigtinumą ir universalumą, savo paties baigtinumą. Tiki, kad jų veiksmai/žodžiai/mintys/jausmai galėjo sukelti mirtį. Galvoja apie gyvenimo įvykius ateityje, kuriose nedalyvaus miręs artimasis. Gali vengti rodyti savo jausmus, kad nepasirodytų silpnu. Išgyvena vidinį priklausomybės ir siekio būti nepriklausomu konfliktą. Liūdi, pyksta, nerimauja. Jaučia baimę, vienišumą, pasimetimą, neteisingumą, kaltę, izoliaciją bei apleistumą. Gali regresuoti, verkti. Dažna emocijų kaita. Dažnai elgiasi impulsyviai ir rizikingai. Gali atsiriboti nuo artimųjų, susitelkti į mokslus arba priešingai, nebenorėti mokytis, užsiimti užklasine veikla ir t.t. Gali sutrikti miegas, pasikeisti valgymo įpročiai ir t.t.

Pagalba vaikui

Kai kurios netektys mus aplanko netikėtai, tačiau kartais, kai artimasis serga mes, kurį laiką gyvename su netekties laukimu. Neslėpkite ligos, o tuo labiau mirties fakto, nuo vaiko. Vaikai, skirtingai nei suaugusieji, savo mintis ir jausmus reflektuoja lėtai. Jiems reikia daugybės trumpų pokalbių apie netektį ir skausmą. Vaikai gali klausti tų pačių klausimų vėl ir vėl, kol integruos skausmingą patirtį.

• Jei vaiko artimasis sunkiai serga pakalbėkite su vaiku apie tai. Kalbėkite paprastais, vaikui suprantamais žodžiais. Pvz.: galite pasakyti, kad močiutė sunkiai serga ir jai gali nepagerėti. Gydytojai mano, jog ji gali mirti.
• Vaikui, ypač jaunesniems gali kilti klausimų, kas yra mirtis. Papasakokite apie biologinius mirties aspektus. Pasakykite, kad mirus širdis nustoja plakus, kad žmogus nebe kvėpuoja, nebe juda, nevalgo ir t.t.
• Venkite mirties palyginimų su miegu, kad neišprovokuotumėte baimės miegoti.
• Jei esate tikintys paaiškinkite apie religinį mirties suvokimą. Taip pat galima vaikui papasakoti, kad miręs žmogus pavirsta žvaigždute, dulkele ir t.t. Kalbėkite vaikui kuo labiau suprantamai, venkite nekonkrečių paaiškinimų, kurie sukelia dar daugiau nerimo ir baimės.
• Paaiškinkite, kad miręs žmogus visuomet gyvens mūsų atsiminimuose.
• Skatinkite vaiką užduoti visus, net ir pačius neracionaliausius, klausimus. Pasistenkite atsakyti į jos visus.
• Būkite kantrūs ir priimkite visus vaiko neigiamus ir teigiamus jausmus. Papasakokite vaikui apie gedėjimą, kad normalu išgyventi įvairius susipynusius jausmus, įskaitant tam tikrą palengvėjimą, kuris gali aplankyti po ilgos artimojo ligos arba mirus artimajam, kuris buvo smurtaujantis, turėjo priklausomybių ar pan. Padėkite vaikui suprasti, kad šie jausmai yra normalūs ir jis ar ji neturėtų jaustis kaltas dėl jų.
• Apkabinkite, jei vaikui to reikia, prisiglauskite ir kurį laiką tiesiog taip pabūkite. Fizinis artumas leidžia nurimti.
• Dalinkitės savo liūdesiu, neslėpkite to nuo vaiko. Mokykite savo pavyzdžiu kaip gedėti.
• Toleruokite atsiradusį vaiko regresą, supraskite, kad vaikui reikia laiko susigyventi su netektimi.
• Pasikalbėkite apie rutinos pokyčius. Stenkitės kiek įmanoma labiau išlaikyti stabilumą ir nekeisti tų dalykų, kurių nėra būtina keisti rutinoje. Pvz.: jeigu seniau skaitydavot su vaiku knygas prieš miegą tai ir toliau jas skaitykite, nors gali būti sunku. Tačiau būkite atsargūs perimdami tas veiklas, kurias vaikas atlikdavo su mirusiuoju. Vaikas gali to nenorėti daryti su jumis. Jei nėra būtina, palikite tai istorijai. Jei būtina pvz.: miego, prausimosi ritualai ir t.t. sukurkite naujus, savo būdus.


Mirusiojo pagerbimas ir atminimas

Gana ankstyvame amžiuje vaikai išmoksta atsisveikinti. Jau trijų metų vaikas puikiai žino, ką reiškia kai mama, tėtis ar kitas svarbus žmogus išeina ir jam pasako „ate, ate". Taigi, svarbu leisti vaikui pasirinkti savo atsisveikinimo su mirusiu artimuoju būdą.

• Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse leiskite jam tai daryti, tačiau jokiu būdu neverskite, jei nenori. Papasakokite vaikui apie tai, kaip vyksta laidotuvės. Pakalbėkite apie tradicijas ir kodėl jos svarbios.
• Jei vaikas nusprendžia, kad nori iš laidotuvių išeiti anksčiau, leiskite jam išeiti su suaugusiuoju, kuriuo vaikas pasitiki, neverskite būti iki pabaigos.
• Vyresniam vaikui, jei jis nori, galite leisti prisidėti organizuojant laidotuves.
• Kalbėkite apie mirusįjį, prisiminkite gražias, o gal skaudžias akimirkas. Leiskite vaikui pasidalinti savo prisiminimais ir jausmais, net ir praėjus nemažai laiko po netekties. Nevenkite šios temos bijodami, kad užsiminę įskaudinsite. Atminkite, tyla skaudina labiau.

Jei jaučiate, kad jums per sunku kalbėti su vaiku. Galbūt nerimaujate ar jo ar jos reakcijos yra normalios, pasikonsultuokite su psichinės sveikatos specialistu, dėl jums kylančių klausimų. Pasidalinkite savo jausmais ir mintimis. Gedėjimas yra ilgalaikis procesas, leiskite sau ir savo vaikui gedėti tiek laiko, kiek reikės.

Erudito licėjaus psichologė Aušra Norė