Paskelbtas: Erudito Kategorija: Naujienos Žymos: , , Komentarai: Vienas komentaras

Dailės mokytoja Asta Kiršienė: „Menas yra visur, tereikia jį pastebėti“

Dailės mokytoja Asta Kiršienė juokdamasi sako, kad mokinius atsimena pagal jų piešinius. Ne todėl, kad neatsimintų vardų – piešiniai padeda pažinti mokinių emocijas ir nuotaiką, o tai ugdymo procese neįkainojama priemonė. Pedagoginį dailės išsilavinimą turinti mokytoja pati atrado dailės terapinį poveikį – ji pati pradėjo tapyti, veda edukacijas, kūrybines dirbtuves, moko, kad dailė kasdieniame visų mūsų gyvenime atlieka labai svarbų vaidmenį.

Padeda atsipalaiduoti ir nurimti

Asta, kas jums yra menas ir kaip apie jį kalbatės su moksleiviais?

Visų pirma, ką laikome menu. Dažniausiai vaikai meną tapatina su daile, nors dailė yra tik viena iš meno rūšių, menas apima daug sričių (muziką, šokį, choreografiją). Moksleiviams sakau, kad dailė prasideda nuo pat ryto: įsispyrei į kažkieno kurtas šlepetes, ir jau dailės kūrinys. Eidami gatve pakeliate akis į pastatą – jo architektūrą irgi kažkas sukūrė. Visi daiktai yra bendras kūrinys, dažniausiai turintis kažkokią sąsają su dailės šaka. Labiausiai noriu, kad atsirastų pagarba šiai vaizduojamojo meno rūšiai. Pamokose siekiu, kad vaikai patirtų atradimo džiaugsmą ir pagautų emocijas, žiūrėdami į dailės kūrinius.

Dailės sąvoką aiškinamės per kūrinius, darbus, per užduotis. Su vyresniais jau tenka paieškoti įdomesnių temų, požiūrio kampų, stengtis sukelti kokią diskusiją, pafilosofuoti. Mėgstame šnekėtis apie menininkus, jų paveikslus, diskutuojame, kodėl ne kiekvienas galėtų būti Kandinskis ar nutapyti Pollocko „teplionę“ (čia vaikų citata). Jie mėgsta sakyti: „Ir aš taip galėčiau“. Atsakau, kad galėtum, žinoma, bet klausiu, kodėl to nedarai (juokiasi). Tarkime, Pollocko paveikslas nėra tik plokštuma, nutaškyta dažais. Plokščiame paveiksle akis neturi už ko užsikabinti, todėl būtinai turi būti kažkoks ryškus akcentas, padedantis žmogui „įeiti“ į kūrinį ir leidžiantis jam išeiti. Užbaigtas paveikslas turi gylį, apimtį, turi būti šviesa ir šešėlis. Sakau mokiniams, kad, norint ką nors sukurti, reikia labai daug išmokti. Juk tam, kad laužytum taisykles, iš pradžių turi labai geras jas išmokti. O dailė turi labai daug taisyklių – spalviškumo, kompozicijų ir dar daug kitokių.

Menas turi ir terapinį poveikį, ypač dailė. Jūs pati esate dailės terapijos specialistė. Per piešinį vaikas gali išreikšti savo emocijas, išpiešti liūdesį, nerimą, baimę… Koks yra dailės ir emocijų ryšys? Kaip ši meno šaka padeda ugdyti emocinį intelektą?

Dailė iš tiesų padeda emocijų pažinimui ir savireguliacijai. Kartais vaikams būna sunku kalbėti apie savo emocijas, o dailė kaip tik yra ta erdvė, kur savo emocijas jie gali išreikšti, išleisti. Tam ypač imlūs ir lengvai emocijas per piešinį išreiškia ikimokyklinio amžiaus vaikai.

Daug kalbamės su vaikais apie spalvas ir terapinį jų poveikį: ką kokia spalva reiškia, kokią nuotaiką kuria, kokios spalvos būna linksma diena, o liūdna? Juk spalvos ne tik veikia mūsų emocijas, bet gali ir kelti arba mažinti kūno temperatūrą. Vyresnėse klasėse kalbame apie interjerą, ten irgi paliečiame dažų spalvas, tarkime, aiškinamės, kodėl lubos dažomos baltai. Jei lubos būtų juodos, o grindys baltos, greičiausiai jaustumės tarsi nesvarumo būsenos.

Jūsų pamokos atrodo tarsi terapijos seansai: kai filmavome Vilniaus patalpų vaizdo įrašą, moksleiviai susikaupę dirbo, kai kas per ausines klausėsi muzikos, o jūs sklandėte tarp suolų tarsi fėja ant pirštų galiukų… Kaip manote, ko vaikai ateina į dailės pamokas?

(Juokiasi.) Jūs pataikėte į pamoką, skirtą Muzikos dienai, kai vaikai piešė muziką. Todėl matėte tiek daug vaikų su ausinėmis. Kartais matau, kad per dailės pamokas aktyvūs, ekspresyvūs, nuolat judantys vaikai nurimsta, sulėtėja. Rugsėjo pradžioje, tik prasidėjus mokslo metams, mėgstu klausinėti, kam jiems reikia dailės. Beveik visi atsako, kad ji padeda atsipalaiduoti. Aš vaikus dažniausiai irgi pažįstu ir prisimenu per jų piešinius (juokiasi).

Pagal piešinį galima nusakyti kiekvieno vaiko charakterį.

Matau, kad šiuolaikiniai vaikai jau labai įpratę skubėti. Dailės pamokoje kaip tik mokau juos neskubėti, sulėtėti, nurimti – tai irgi veikia vaikų emocinę būklę. Dailė ypač naudinga vaikams, kurie lanko sporto užsiėmimus. Užsiimant menine veikla, nereikia pliurpti – dailė moko susitelkti į save, išgirsti savo vidų, savo mintis, pasinerti į savo emocijas. Daug kalbėdamas, žmogus negalvoja.

Mokytojas ateina į mokyklą parodyti kelio. Pradedu nuo pačių pagrindų. Mano svarbiausias tikslas – kad mokiniai pamiltų dailę. O tam, kad pamiltum, reikia susipažinti. Man svarbu, kad jie pažintų priemones, mokėtų jas tikslingai pasirinkti, mokėtų maišyti spalvas – maišytos spalvos yra gilesnės, kuria nuotaiką, padeda išreikšti save. Nė vieno neverčiu būti dailininku (juokiasi). Tik mokau, kad svarbu nestovėti vietoje ir tobulėti.

Iškart tapo mokytoja

Kaip jūsų kelias atvedė jus iki „Erudito“ licėjaus?

Visą gyvenimą piešiau, galima sakyti, nuo pat kūdikystės. Svajojau būti dailės mokytoja, būdama dešimties metų, planavau pabaigti visas įmanomas dailės mokyklas (juokiasi). Baigiau dailės mokyklą, svajojau apie Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, bet įstojau į Šiaulius, dailės fakultetą. Žinoma, visi manėme, kad, baigę pedagogikos studijas, nedirbsime mokytojais, o būsime dailininkai. Bet atsitiko taip, kad, tik baigusi studijas, nuėjau ieškoti mokytojos darbo. Atvykau į Vilnių, nes jis man visuomet buvo svajonių miestas, kreipiausi į švietimo skyrių ir iškart gavau darbą. Po metų išėjau dekretinių atostogų, iliustravau knygas, o tada mane pakvietė prisijungti muzikos ir dailės studija. Penkiolika metų dirbau su vaikais nuo vienerių metų iki suaugusiųjų, su neįgaliaisias. Dirbau dailės mokytoja vidurinėse mokyklose, inžineriniame licėjuje, o dabar atėjo laikas „Erudito“ licėjui, kuriame dirbu antrus metus.

Jūs ir pati tapote:  Mokytojų dienos proga „Erudito“ licėjuje surengėte autorinių aliejinės tapybos darbų parodą „Žvilgsnis“. Joje kvietėte jūsų žvilgsniu pažvelgti į tikrovės atspindžius, kurie paveiksluose nusėdo potėpiais, šešėliais, dėmėmis, spalviniais konfliktais ir harmoja. Girdėjau, kad keletą darbų įsigijo ir kolegos…

Parodai buvau paruošusi dešimt darbų, kuriuos sukaupiau dirbama „Spalvų juoko“ studijoje. Kadangi buvau labai pasiilgusi tapybos, labai greitai ta paroda atsirado. Du darbai iš tiesų jau iškeliavo į kitus namus. Nevadinu savęs dailininke – tiesiog darau tai, kas man patinka. Mano darbai atspindi ir mane pačią, mano charakterį.

Kiek laiko skiriate savo pomėgiui?

Kai tik turiu laisvo laiko. Iš tiesų tapyti pradėjau ne taip jau seniai. Nebuvo kada, atrodė, kad reikia paauginti vaikus, dirbti… Prie keletą metų į mano gyvenimą atėjo šilko tapyba. Nusprendžiau, kad laiko nepadaugės, reikia tiesiog imti ir daryti. Namie tuo pačiu metu virdavau sriubą ir liedavau šilką (juokiasi). Dabar sistemingai skiriu tapybai laiko. Tapau šilko skaras, sukneles – veiklos netrūksta, svarbu sistemingai tobulėti.

Ar tiesa, kad apibūdinimas „gražu“ nėra kriterijus vertinant meno kūrinį, svarbiau, ką jauti, kaip kūrinys tave paliečia? Kaip vertinti meną?

Aš sakau, kad „gražu“ ir „negražu“ nėra – yra „užbaigta“ arba „neužbaigta“. Užbaigtumas sukuria harmonijos ir grožio jausmą. Ir pamokose stengiuosi vaikus išmokyti užbaigti savo darbus. Užbaigę darbą, jie mato savo pačių augimą ir parodo, kad gerbia savo darbą. Kai vaikas įdeda daugiau pastangų, paprastai nesinori savo darbo išmesti. Neseniai surengėme vaikų darbų parodą „Erudito“ licėjuje: mokėmės, kokie darbai tinka parodai ir kodėl.

Požiūrį į meną lemia ir šeima

Koks yra dailės vaidmuo ugdymo procese?

Požiūrį į meną vaikai atsineša iš šeimos: jei tėvai nevertina meno, tai ir vaikui atrodo, kad tai nerimta. Dailė labai daug išugdo. Su daile „draugaujantis“ žmogus pradeda geriau pastebėti aplinką, spalvas, pradeda matyti, į ką anksčiau galbūt nekreipdavo dėmesio – jis tampa pastabesnis. Dailė skatina stebėti aplinką, ugdo kantrybę, kruopštumą, erdvinį suvokimą. Tai kultūrinio ugdymo svarbi dalis, ši disciplina padeda suvokti ir erdvinius ryšius, kompoziciją. Pavyzdžiui, ji padeda suvokti, kaip namie kabinti paveikslus, kaip eksponuoti dabus, kad jie būtų tinkamai parodyti, neužgožti ir patys neužgožtų kitų objektų.

Kaip manote, talentas piešti, tapyti yra įgimtas ar vis dėlto galima to išmokti?

Manau, kad viskas priklauso nuo ugdymo. Yra posakis: kad talentas yra tik 1 proc. sugebėjimų, o likę 99 proc. – darbo. Tikiu šio posakio teisingumu ir esu tikra, kad dailės, kaip ir viso kito, galima išmokti. Juk dailė irgi turi savo taisykles. Kas tikrai įgimta, tai jausmas. Jeigu turime įgimtą jausmą, jis gali labai padėti, bet jei nedirbsime ir tų sugebėjimų netobulinsime, įgimtas potencialas nepadės. Talentas yra ugdomas. Todėl ugdymas yra labai svarbus, ypač visapusiškas. Svarbu ir dailė, ir muzika, ir šokis, ir sportas – vaikas kuo ankstyvesniame amžiuje turėtų išbandyti kuo daugiau sričių, išbandyti kuo daugiau veiklų, nes tuomet lengviau jų polinkius ugdyti ateityje. Vėliau vaikams patiems bus daug lengviau atsirinkti, ką jie geba.

Ar yra dailei imliausias vaiko amžius?

Dabar populiaru vaiką pradėti ugdyti nuo pat gimimo, o kartais mamos jau besilaukdamos lanko įvairius užsiėmimus ir taip savo vaikus „ugdo“. Meninis ugdymas prasideda nuo ugdymo garsu – per muziką. Taip yra todėl, kad garsas pajaučiamas pirmiausia. Kalbant apie dailę ir muziką ankstyvajame amžiuje, vaikai imlesni muzikai labai ankstyvame amžiuje, dailei jie subręsta vėliau. Dailė reikalauja susikaupimo, koncentracijos. Dvejų trejų metų vaikus jau galima mokyti maišyti spalvas, dirbti su dažais, laikyti rankoje teptuką – tai jiems labai smagu, jie labai atsipalaiduoja. Tinka ir vaškinės kreidelės, smulkiąją motoriką puikiai lavina paprasti spalvoti pieštukai. Jei vaikas sako, kad kažko nemėgsta, gali būti, kad tam tiesiog neatėjo laikas.

Ir vyresniame amžiuje nėra vėlu mokytis dailės.

Rudenį vykusioje „MOkytojo paso“ konferencijoje apie meninio ugdymo svarbą ir ypatumus ankstyvajame amžiuje ugdymo specialistai diskutavo apie meninio ugdymo integravimą į ugdymo procesą. Viena iš priemonių – įtraukusis ir integralusis ugdymas, kontekstinės pamokos muziejuose ir kitose erdvėse. Ką apie tai manote? Dažnai su vaikais lankotės muziejuose?

Labai mėgstame su vaikais eiti į muziejus. Ypač patogus ir mūsų mėgstamas yra MO muziejus pačiame centre. Ir pati daug metų vedu meno edukacijas, tikrai galiu tik patvirtinti meno poveikį ugdymosi procesui. Meninė aplinka ugdo, auklėja ir neišvengiamai palieka įspaudą ir plečia akiratį, kai kuriuos vaikus net įkvepia pradėti kurti. Verta vesti vaikus į muziejus – juose jie tikrai labai daug išmoksta. Kaip, beje, ir pakeliui į muziejų – jie daug bendrauja tarpusavyje, išmoksta pamatyti kitą šalia savęs. Tai irgi padeda ugdyti emocinį intelektą.

Ačiū, Asta, už pokalbį!

Beje, artėjant šventėms, Asta kviečia praskaidrinti nuotaiką kūrybininėmis Advento vainikų ir Kimekomi eglutės žaisliukų dirbtuvėmis „Erudito“ licėjuje, dailės klasėje (5 aukšte, naujajame pastate), nuo 16 val. Norinčiuosius Asta kviečia registruotis el. paštu a.kirsiene@erudito.lt.