Ekspertai dalinasi

Pagrindiniai vaiko mokytojai – tėvai

Niekam ne paslaptis, kiek daug vaikai išmoksta stebėdami savo tėvus. Tačiau ar visada suaugusiems užtenka atsakingumo demonstruojant elgesio pavyzdžius vaikams. Pavyzdžiui, jei tėtis visus savo draugus vadina pravardėmis, neverta stebėtis iš mokytojos sulaukus pastabos, kad vaikas nuolat kitus šaukia keisčiausiais vardais ar įžeidinėja. Tėvai savo vaiko akyse yra tobuliausias ir sektinas pavyzdys, tad jų elgesio modeliai priimami kaip patys tinkamiausi ir neginčytini.

Žinant, kokį didžiulį vaidmenį vaiko pasaulėvokoje atlieka tėvai, galima imtis sąmoningų veiksmų ugdant tam tikrus vaiko įgūdžius. Pavyzdžiui, pastebėjus, kad vaikui yra sunku išklausyti kitus ir jis nuolat pertraukinėja, tėvai gali tikslingai vaiko akivaizdoje modeliuoti situacijas, kaip jie stengiasi išklausyti vienas kito, o pertraukia atsiprašo. Vaikas ilgainiui šiuos bendravimo gebėjimus perims ir ims naudoti savo gyvenime.

Kartais tėvai bijo, kad jų vaikui bus sunku mokykloje, jis nepritaps, negebės įsilieti į grupę. Verta pamastyti, o kaip tai sekasi patiems tėvams. Jei vaikas nuolat matys kaip jo tėvai noriai dalyvauja įvairiose šventėse, mezga ryšius su ugdymo įstaigos bendruomene, pozityviai įsilieja į socialines veiklas, ir jam pačiam bus daug lengviau tapti lygiaverčiu ir pasitikinčiu grupės nariu. Visų pirma, jis bus motyvuotas tai daryti, nes jau bus matęs, kad leisti laiką su kitais yra smagu. O stebėdamas tėvų elgesį perims svarbiausius socialinius gebėjimus, kurie padės atkreipti dėmesį, užmegzti pokalbį ir drąsiai kurti naujus draugiškus ryšius.

Tad svajojant ar net priekaištaujant, koks turėtų būti mano vaikas, turime pažiūrėti, o kokie esame mes. Tada viskas taps kur kas aiškiau.

„Erudito licėjus” dalinasi mokytojų ir psichologų įžvalgomis bei patarimais, padėsiančiais auklėti ir ugdyti vaiką. Malonaus skaitymo!

Adaptacija mokykloje. Ką reikia žinoti tėvams?

„Erudito“ licėjaus psichologė Virginija Rekienė

Įsibėgėjusius pirmųjų naujų mokslo metų savaitėms pradinių klasių moksleiviai jau geriau pažįsta klasės vadovus, kitus juos ugdymosi procese lydinčius mokytojus, mokyklos aplinką ir klasės draugus. Lydimi klasės auklėtojų, pradinių klasių moksleiviai kuria klasės susitarimus, kurie leidžia saugiai, įdomiai ir pagarbiai įsitraukti į ugdymosi procesą ir tyrinėti pasaulį bei pažinti save. Tėvų, kaip ir vaikų, pirmosiomis dienomis mokykloje laukia įvairūs patyrimai, jausmai, mintys, atradimai ir įžvalgos. Todėl tėvai, būdami svarbiausiais žmonėmis savo vaikams, išgyvena visą spektrą pačių įvairiausių emocijų.

„Tėvai gali susidurti ir su prieštaringais jausmais – džiaugtis, kad jų sūnus/dukra jau vis labiau savarankiški. Didžiuotis, kad jų vaikai JAU mokiniai, kupini įžvalgų apie juos supantį pasaulį ir pačius save. Bet tuo pačiu, tėvai gali nerimauti dėl labai daug dalykų: ar vaikas išties pakankamai savarankiškas, ar jis susidoros su užduotimis ir pareigomis, ar jis pritaps klasėje, kaip jis jausis klasėje, ar jis nepervargs, kaip jam seksis draugauti, kaip jam seksis mokytis. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti.“ – teigia „Erudito“ licėjaus psichologė Virginija Rekienė.

Vaikų adaptacijos mokykloje metu yra susiduriama su individualiomis patirtimis

Vaiko adaptacija mokykloje yra procesas, kuriam reikia laiko ir pastangų. Tam, kad suprastume, koks yra vaiko santykis su mokykla, kaip jis/ji jaučiasi mokykloje, mums, visų pirma, reikia laiko. Bent mėnesio, per kurį galima matyti ne fragmentiškas vaiko reakcijas, jausmus ir mintis, bet dėsningumus, pavyzdžiui, palaipsniui gerėjančią vaiko nuotaiką. Kartais šis „palaipsniui” trunka porą savaičių ar net mažiau, o kartais – pusę metų.

„Skirtingiems vaikams adaptacijos procesas trunka skirtingai. Ir ne praėjęs laiko tarpas, bet įvykęs pokytis vaiko savijautoje, yra rodiklis, kaip vaikui sekasi adaptacijos procesas. Jei praėjus 6-7 savaitėms, vaiko reakcijos, nepaisant tėvelių ir mokytojų dedamų pastangų, reikšmingai nepasikeitė, lyginant su vaiko reakcijomis pirmomis mokslo metų savaitėmis, tai ženklas, kad vaiko adaptacijos procesas yra sunkus,“ – pabrėžia psichologė.

Kaip tėvai gali palengvinti vaiko adaptaciją mokykloje?

V. Rekienė dalinasi žingsniais, kurie gali padėti palengvinti adaptacijos mokykloje periodą:

1. 5-7 metų amžiaus vaikams labai svarbu subalansuoti poilsio ir veiklų rėžimą. Pirmomis savaitėmis vaikui – o ypač tuomet, kai matome, kad vaikas yra jautrus, nerimastingas – naudingiausia po pamokų pailsėti, pažaisti, o ne turėti užimtą veiklų rėžimą iki darbo dienos pabaigos. Nepailsėjęs vaikas – nerimastingas, įsitempęs vaikas.

2. Labai svarbu priimti vaiko jausmus – visus ir malonius, ir ypač nemalonius. Nenuneikime vaiko jausmų „nėra ko liūdėti”, „nieko baisaus nenutiko”. Pabūkime su vaiku šiame jausme, pasigilinkime į situaciją, pasistenkime suprasti, kaip vaikas interpretuoja situaciją. Siūlykime vaikui būdus, kurie jam/jai padės nurimti. Kai matome, kad vaiko nemaloni emocija atsitraukė, klauskime vaiko, ką jis/ji, kitą kartą, susidūrus su panašia situacija, darytų kitaip, kad jaustųsi kitaip. Klauskite, kas (veiksmas/ar žmogus) galėtų padėti vaikui pasijausti geriau. Išklausykime savo vaikus ir jų mintis, nuomones ir patirtis neprimesdami savo nuomonės, o juo labiau savų patirčių.

3. Tėvams svarbu sekti ir savo emocines reakcijas. Jei patys tėvai yra įsitempę, sunerimę, vaikai labiau „seka” tuo, kaip tėvai elgiasi, o ne tuo, ką jie sako. Geriausiai yra mokomasi stebint kitų elgesį. Jei įsitempęs tėtis/mama sako, kad mokykloje vaikui bus įdomu ir pan., didelė tikimybė, kad vaikas reaguos ne į žodžius, o į tėvelių emocines reakcijas.

4. Ilgas atsisveikinimas su vaiku, vaikui yra labiau žalingas nei naudingas. Ilgas vaiko raminimas, gali suveikti labai paradoksaliai – vaikas taps dar labiau neramiu. Čia labai panašiai veikia ir toks regis nekaltas pasakymas „nebijok“. Išgirdus šią frazę gali kilti mintis: „Jei jau sakai, kad nebijočiau, tai reiškia yra ko bijoti. Todėl visada vietoj „nebijok“ geriau sakyti „Būk drąsus“. Kad ir kaip norėtume, mes negalime sukontroliuoti visų nemalonių situacijų, kurios nutinka gyvenime, todėl turime išmokti ir išmokyti vaiką kliautis savo vidinėmis stiprybėmis bei rasti resursus, kurie padėtų šias situacijas įveikti. Atsisveikinti su vaiku rekomenduojama švelniai, bet tvirtai ir greitai, pasakant, kada jį pasiimsime. Ir šio pažado reikia laikytis.

Nevertinimas pažymiais: suteikia kūrybinę laisvę ar slepia mokytojo nekompetenciją?

Apie tai, kokia turėtų būti ateities mokykla, šiandien kalbama itin daug. Ji įvardijama kaip erdvė, kur vaikai gali užsiimti saviraiška, kur ugdomas kūrybiškumas bei kreipiamas dėmesys į kiekvieną asmenybę. Vos iš nuogirdų susipažinę su tema noriai siūlytų atsisakyti pažymių, kritikuodami bet kokį vertinimą, ypač jei ugdymo sritis susijusi su kūrybiškumu.

„Erudito“ licėjaus lietuvių kalbos mokytojos Angelinos Lapinskaitės nuomone, kūrybiškumas turėtų būti ugdomas visuose mokomuosiuose dalykuose, ne tik tiesiogiai siejamuose su menais. Idėja atsisakyti pažymių, anot jos, yra lengviausias kelias paslėpti pedagogo nesėkmes, negebėjimą profesionaliai analizuoti ir įvertinti pradedančio kūrėjo – mokinio – darbą. „Siekiant kokybės, vertinimo pamiršti negalima, bet būtina suprasti, kad pažymiai yra tik vienas iš vertinimo aspektų, vadinasi, ir dabarties mokykloje neteisinga susitelkti tik į skaičių dienyne, nematant platesnio konteksto. Tuo pačiu, ugdant kūrybiškumą bet kurioje pamokoje, svarbu nepasiduoti ir įgeidžiui leisti mokiniams daryti bet ką, prisidengiant menine laisve, nes tai yra žingsnis į chaosą“, – sako mokytoja A. Lapinskaitė.

Ne viskas, ką mokinys sukuria, yra kūrybiška

Neretai menų pamokose girdimi priekaištai mokytojui, esą jis „nesupranta mano meno“. „Erudito“ licėjaus mokytoja akcentuoja – ne viskas, ką mokinys sukuria yra kūrybiška. „Menai didele dalimi yra susiję su amatu, technikos įvaldymu. Daugeliui aišku, kad tik gerai išmanydamas dalyką, gali imtis improvizacijų, todėl ne kiekviena keverzonė, papeckiojimas, rašliavėlė yra suprantami kaip meno kūrinys. Per literatūros pamokas mokiniams taip pat nuolat primenu, kad meną menu paverčia idėja, priežastis ir tikslas“, – įsitikinusi ji.

Anot A. Lapinskaitės, šiandienos pasaulyje perkame daiktus ne tik dėl jų funkcionalumo ar kokybės, bet ir dėl istorijos: kaip aš jausiuosi vilkėdama konkretų megztinį? Turėdama tam tikrą užrašinę? Tad akivaizdu, kad į kūrybiškumo kompetenciją įsilieja ir iniciatyvumas, kritinis mąstymas, verslumas.

Mokytojos nuomone, kūrybiškumo sampratą mokykloje reikia plėsti: „Tai ne tik metaforų prikištas tekstas ar ryškios spalvos popieriaus lape, bet ir nauja idėja apie aplinkos saugojimą, tvarią madą, ekologiją ir pan. Kūrybiškumas gali gyvuoti bet kurioje srityje ir nereikėtų jo sieti tik su literatūra, daile, muzika“.

Ar galima išmokti ir išmokyti kūrybiškumo?

„Erudito“ licėjaus mokytoja pasakoja, kad įsivėlusi į diskusiją apie kūrybiškumo ugdymo mokykloje svarbą, vis atsiremia į argumentą, esą kūrybiškumas yra Dievo duotas talentas. „Sutinku tik su tuo, kad talentas yra įgimta duotybė. Kaip žymi amerikiečių rašytoja F. Lebowitz yra sakiusi, talentas be galo erzina žmones, nes tai vienintelis dalykas, kurio negalime įgyti, nors ir labai stengtumėmės. Vis tik privalu sustoti ir priimti kitą tiesą – kiekvienas gali susiformuoti įgūdį. Pavyzdžiui, neturint įgimto tapytojos talento, bet lankant dailės mokyklą, galima pramokti kompozicijos, technikos. Todėl jei vaikas negimė Šekspyru, Donelaičiu ar Rafaeliu, nereiškia, kad nėra prasmės jo mokyti kūrybiškumo“, – akcentuoja A. Lapinskaitė.

Ji įsitikinusi – net apdovanotas talentu mokinys negali sustoti: „Jam reikia ypatingai jautraus mokytojo, matančio išskirtinumą ir trokštančio vesti jam pačiam nauju keliu. Žinia, ir tas, kuris neturi įgimtos pajautos, gali žengti tolyn. Vienintelis skirtumas tarp šių mokinių – tai judėjimo greitis. Vadinasi, mokytojui svarbu prisitaikyti ir diferencijuoti užduotis“.

A. Lapinskaitė atkreipia dėmesį, kad kūrybiškumo ugdymo kelyje mokytojo vaidmuo yra itin svarbus. „Prieš pradedant taikyti kūrybiškumą ugdančias užduotis kiekvienam pedagogui svarbu pačiam sau atsakyti į klausimą, kaip jis supranta kūrybinę laisvę. Mano nuomone, tai yra galimybė kelti neįprastas idėjas, laisvė rinktis dar neatrastus sudėtingų problemų sprendimo būdus, laisvė klysti“, – sako ji.

Savo mintis pedagogė iliustruoja pavyzdžiu – jei mokiniams visada duodami tik teksto suvokimai, kuriuose pateikiami gerai iš anksto apgalvoti klausimai, aiškiai suponuojantys galimus atsakymus, naivu tikėtis, kad suaugę jie gebės susiorientuoti nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame tų teisingų klausimų nebus ir tą daryti privalės jie patys. „Vadinasi, ir pamokoje turi būti provokacijų, bandymų pakviesti į atvirą – tai yra be mokytojo išankstinio žinojimo apie galimus teisingus atsakymus – diskusiją“, – idėjomis dalijasi „Erudito“ licėjaus mokytoja.

Kuo naudingas kūrybiškumo ugdymas mokykloje?

A. Lapinskaitė pasakoja, kad jos pamokų metu mokiniai kviečiami ne tik domėtis kalbos ar sakinio dalimis, bet ir skatinami praktiškai suvokti šių dalykų reikšmę: kuriamos reklamos, šūkiai, kuriuose atsispindi konkretaus daikto naudingosios ypatybės, jos siejamos su kalbos pamokose analizuojamu objektu ir pan.

Per literatūros pamokas tyrinėjami ne tik tekstai, bet ir aiškinamasi, kokius sufikcinimo veiksmus renkasi autoriai: „Pavyzdžiui, skaitydami A. Marshall knygą „Aš moku šokinėti per balas“ šeštokai tyrinėja autoriaus biografiją, aiškinasi, kokie įvykiai yra perkelti į grožinį tekstą. Tai skatina juos pažvelgti ir į savo individualią patirtį, moko paversti ją literatūriniu tekstu, praturtintu metaforomis, hiperbolėmis, epitetais, gebančiu kurti netikėtumo įspūdį, žadinančiu įvairias emocijas“.

Vyresniųjų klasių mokiniams kūrybinės užduotys yra ne mažiau svarbios. Jos ne tik padeda gilintis į dalykines žinias, bet ir moko pažvelgt į fundamentaliuosius klausimus apie tai, kas yra literatūra, kaip kuriama prasmė, taip pat išbandyti drąsą patikint savo idėja. „Ilgainiui atsiranda ir laisvės pojūtis – juk kiekvieno kūrybiniai bandymai šiandien gali atrasti savą auditoriją: mokiniai gali kurti puslapius socialiniuose tinkluose, rašyti instapoeziją ir atrasti dar daug kitų saviraiškos formų“, – pasakoja A. Lapinskaitė.

Lavinamas kūrybiškumas leidžia matyti daugiau nei vieną nuomonę, idėją, ugdo empatiją – juk jauni kūrėjai svarsto apie galimas reakcijas, įsijaučia į kuriamą personažą. Teisingai ugdomas kūrybiškumas padeda ateityje generuoti geresnes verslo, reklamos idėjas. „Natūralu, kad įvardinti visas sritis, kuriose tobulėjama, labai sunku, nes kūrybiškumas – kompleksinis įgūdis, suteikiantis laisvę, pasitikėjimą, mokantis drąsos ir tikrumo“, – akcentuoja mokytoja.

Vertinimas turi padėti augt, o ne slopinti

A. Lapinskaitės nuomone, mokytojas, vertindamas bet kokį mokinio darbą, turėtų tapti ne budeliu, į dienyną įrašančiu tik vieną ar kitą skaičių, bet smalsuoliu, gebančiu naujoko žvilgsniu tyrinėti pasaulį. „Mokytojo refleksija, atgalinio ryšio suteikimas mokiniui yra ypatingai svarbūs. Nei vienas menininkas negali kurti informaciniame vakuume, vadinasi, kad mokinys suvoktų savo idėjų, kūrinių vertę ir kokybę, būtina jam suteikti informaciją apie sėkmes ir nesėkmes“, – atkreipia dėmesį pedagogė.

Ji akcentuoja, kad kalbant apie meninę kūrybą, reikia nepamiršti, kad vertinimas yra dvipusis – yra formalieji kriterijai, kuriuos galima suskaičiuoti, įvertinti taškais, bet yra ir individualūs, siejami su kiekvieno pažanga, atspindintys kiekvieno konkrečią idėją. „Manau, kad geriau, kai mokinių kūrybą vertina autoritetingas, sritį išmanantis žmogus, negu mokinio draugai ar vidinis kritikas, kurie gali ieškoti priežasčių supeikti, sumenkinti. Grįžtamojo ryšio suteikimas yra subtilus – mokytojui svarbu apmąstyti, kaip jo žodžiai gali padėti augti, pastebėti klaidas, tačiau nemenkinti talento ir užsidegimo, sykiu suteikiant aiškią informaciją apie taisytinas sritis“, – sako mokytoja.

Kontrargumentu dažnai pasirenkamas teiginys, kad esant pažymiams, mokiniai pradedami lyginti. „Sakyčiau, kad šiame kontekste, pirmiausia, reikia kreipti dėmesį į mokytojo kompetencijas ir gebėjimą vertinti diskretiškai. Jau seniai mokytojai pažymių nesako prieš klasę. Dialogai apie vertinimą, savo pasiekimų gretinimą su kitais turėtų tapti ir klasėje aptariamomis temomis. Mokytojai juk ir susirenka edukuoti mokinius, tėvus – sukūrus tinkamą kultūrą, vertinimas tampa naudingu įrankiu“, – sako „Erudito“ licėjaus mokytoja A. Lapinskaitė.

Vaikų elgesys: nemandagus, grubus ar patyčios? Kaip atskirti ir tinkamai reaguoti?

Virginija Rekienė, „Erudito licėjaus” psichologė

Tiek visuomenėje, tiek mokykloje apie patyčias kalbama daug. Ir ne tik kalbama, bet aktyviai veikiama siekiant sumažinti patyčias. Nes patyčios vyksta. Ir vyksta ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Tėvams vaikų patyčios kelia susirūpinimą, nes jie nori apsaugoti savo vaikus, nori užtikrinti, kad jų vaikas neįsitrauktų į patyčias. Galiausiai, nuogąstauja, kad vaikas gali tapti patyčių stebėtoju. Kai tiek daug kalbama apie patyčias, kyla klausimas – ar visą nepagarbų žmonių tarpusavio bendravimo elgesį galime vadinti „patyčiomis“? Dažnai „patyčių“ terminas pasitelkiamas situacijose, kai dėl kažkokių vaiko veiksmų, kitam vaikui kyla nemalonūs jausmai: nuoskauda, nusivylimas, liūdesys. Tačiau pernelyg dažnas ir neteisingas „patyčių“ termino naudojimas gali būti ir kenksmingas. Visų pirma, dėl to, kad menkina tikrųjų patyčias aukų patirtis. Kai bet koks veiksmas (ar žodis), kuris žeidžia, yra vadinamas „patyčiomis“ ir į tą veiksmą (ar žodį) yra reaguojama kaip į „patyčias, yra atitraukiamas dėmesys nuo reagavimo į tikrąsias patyčias. Patyčios yra rimta visuomenės problema, reikalaujanti atsakingų, tikslių ir koordinuotų reagavimo būdų. Juk kuomet mokykloje iš tėvų ar mokinių pasigirsta terminas „patyčios“, mokyklos bendruomenė į šį terminą reaguoja aktyviais veiksmais – siekia išsiaiškinti situaciją, kad galėtų efektyviai reaguoti teikdama reikiamas pagalbos priemones. Vis tik nemalonias emocijas ir išgyvenimus kelia įvairūs nepagarbaus bendravimo elementai, tokie kaip nemandagus ar grubus bendravimas. Patyčios yra kraštutinė nepagarbaus bendravimo su kitu asmeniu forma. Tad kaip atskirti, kas yra vaikų patyčios, o kas ne? Pasak vaikų ir paauglių psichoterapeutės, tarptautiniu lygiu pripažintos patyčių prevencijos ekspertės ir knygų “Kaip būti piktu” bei “Draugystė ir kiti ginklai” autorės Signe Whitson, vaikų nepagarbaus bendravimo formas gali padėti pažinti vaiko elgesio ketinimai ir nepagarbaus veiksmo pasikartojimo dažnis.

Nemandagumas. Liežuvio rodymas; įvairios veido grimasos ir kūno gestai, pavyzdžiui, liežuvio rodymas, „ragiukų“ rodymas pridėjus pirštus prie viršugalvio ir pan.; atsistojimas eilėje pirmam, ignoruojant kitus vaikus; gyrimasis, kad yra pats geriausias (moksle, sporte, piešime ir pan.); net gi lapų ar žolės metimas ant kito vaiko – visa tai yra nemandagus vaiko elgesys. Patys savaime šie nemandagaus elgesio elementai atrodo kaip patyčios. Tačiau žvelgiant į kontekstą, kuriame jie reiškiasi, ir matant, kad jei šis elgesys yra spontaniškas, iš anksto nesuplanuotas, kylantis dėl vaiko nesugebėjimo numatyti savo veiksmo pasekmes, vaiko pagarbaus bendravimo įgūdžių stokos, o taip pat toks elgesys nėra skirtas realiai kam nors pakenkti, kalbame ne apie patyčias, bet ne apie nemandagų elgesį.

Grubumas. Pagrindinis nemandagaus ir grubaus elgesio skirtumas yra susijęs su elgesio ketinimu. Nemandagumas yra impulsyvus, neplanuotas veiksmas. Kai tuo tarpu grubiu elgesiu siekiama tikslingai ką nors įskaudinti, nuvertinti, sumenkinti, kritikuoti. Skaudinti, pavyzdžiui, sakant: „nekenčiu tavęs“; „tu man bjaurus/i (kvailas, negražus ir t.t.)“. Tai pykčio kalba. Ir labai dažnai vaikų grubaus elgesio motyvas yra būtent pyktis. Praėjus pykčio antplūdžiui, vaikas dažnai gailisi dėl savo grubaus poelgio. Jei vaikas taip pasielgia kartą arba porą kartu, bet ne nuolat ir gailisi savo elgesio – kalbame apie grubų elgesį. Grubiai besielgiančiam vaikui reikia pagalbos padedant tiek tinkamai išreikšti pykčio emocijas, tiek apskritai padedant suprasti savo jausmus bei tinkamus jų raiškos būdus.

Patyčios. Patyčios yra tyčinis, sistemingas, pasikartojantis veiksmas, kuriuo psichologinę ar fizinę persvarą turintis vaikas siekia žeisti (psichologiškai ir /ar fiziškai) kitą vaiką. Besityčiojantis vaikas, su vaiku iš kurio tyčiojasi, elgiasi taip tarsi jis būtų nereikšmingas, bejėgis, nereikalingas, neturintis nuomonės.
Vaikas, kuris tyčiojasi, tokiu elgesiu siekia padidinti savo galią, įtaką, statusą. Siekia tyčiodamasis, nes gal nemoka siekti kitokiais būdais. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl viešas vaiko, kuris tyčiojasi kaltinimas, baudimas ar gėdinimas sukelia priešingą poveikį nei tikimės. Dėmesys, kad ir neigiamas yra vis tiek yra dėmesys, o dėmesys – tai įtaka, statusas. Kita priežastis, kodėl besityčiojančio vaiko viešas baudimas yra neefektyvus, yra susijusi su tuo, kad viešai bausdami besityčiojantį vaiką, mes jį dar labiau atitolinam nuo vaikų grupės, su kuria jam jau kyla sunkumai konstruktyviai bendraujant. Vaikų grupėje atsiradę budeliai ir aukos, tik dar labiau atitolina grupės narius vienas nuo kito, pabrėžia jų tarpusavio skirtumus. O jungiant, vienijant vaikų grupę, ieškant grupės narių tarpusavio panašumų ir pan. galima rasti būdus, kaip vaikų grupei išmokti būti kartu nežeidžiant vienas kito.

Kaip reaguoti?

Reagavimas į bet kokį nepagarbų vaikų tarpusavio bendravimą yra būtinas. Tačiau mūsų suaugusiųjų reakcijos turi būti įvertintos ir pamatuotos, o atsakas – gerai apgalvotas. Sumanus, o ne greitas. Reaguojant į nemandagų ir grubų vaiko elgesį. Pirmiausiai, pasakykime vaikui, kad toks elgesys yra nemandagus ir nepriimtinas. Jei situacija reikalauja, savo reagavimą galima dar labiau praplėsti pasakant, kad tokio elgesio kartojimas nebus toleruojamas bei sukels atitinkamas pasekmes. Mokinkime vaiką, kaip tinkamais ir pagarbiais būdais jis gali išreikšti tai, ką norėjo išreikšti nemandagiu ar grubiu elgesiu. Mokykime vaiką kaip atpažinti, kada kyla pykčio emocijos ir kokiais tinkamais būdais galima šias emocijas išreikšti – gal padaužyti pagalvę, gal pašaukti įsikniaubus į pagalvę, gal įnirtingai ant lapo su pieštukais raizgyti linijas, gal suplėšyti popieriaus lapą, gal sugniaužti ir atleisti kumščius.
Nesuteikime galimybės vaikui pateisinti savo nemandagaus ar grubaus elgesio „ji(s) pirma(s) pradėjo“, „aš tik gyniausi“. Kai netinkamas elgesys turi pateisinimą, formuojasi vaikų tolerancija agresijai. Jei savęs gynimas nemandagiomis ir grubiomis formomis vaikui yra leistinas, yra sukuriama erdvė vaikui provokuoti kitus vaikus atitinkamai pasielgti, kad susidarytų situacija, kuomet vaikas galėtų pradėti „save ginti“.

Reaguojant į vaiko patyčių elgesį svarbu suprasti, kad vaiko kaltinimai ir gąsdinimai yra visiškai neefektyvios strategijos. Asmens kaltinimas dėl jo poelgio, neskatina kaltinamo asmens siekti pokyčių. Kaltinimas skatina gynybą. O kai esame gynybos rėžime – puolame, pykstame arba užsisklendžiame savyje. Kaltinimas nėra efektyvi strategija patyčių suvaldyme, nes neskatina kaltinamą vaiką pasitelkti mąstymo (o juo labiau kritinio) įgūdžius. Juk kaltinamas vaikas nėra kviečiamas svarstyti apie savo poelgį, neskatinamas diskutuoti ir ieškoti sprendimų, nemokomas prisiimti atsakomybės. Tuo tarpu gąsdinimas, kuris dažniausiai susijęs su tam tikrų privilegijų iš „prasikaltusiojo“ atėmimu (pavyzdžiui, galimybe kažkurį reikšmingą laiką naudotis išmaniaisiais įrenginiais), gali būti veiksmingas tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas išties įsisąmonina savo poelgio žalą ir sutinka, kad taikomos pasekmės yra tinkamos bei teisingos.

Veiksmingas reagavimas į vaiko patyčių elgesį, apima ir jau aptartus reagavimo į nemandagų ir grubų elgesį būdus. Tačiau reaguojant į vaiko patyčių elgesį papildomai reiktų pasitelkti ir šias strategijas:

Nuoseklūs pokalbiai su vaiku. Labai svarbu, kad vaikas, kuris tyčiojasi, žinotų, kad jam reikšmingi suaugę žmonės žino, apie jo patyčių elgesį. Prašymas vaiko plačiau papasakoti apie tai, kas nutiko leidžia vaikui papasakoti situaciją iš jo perspektyvos, leidžia susidėlioti savo mintis, pačiam garsiai išgirsti pasakojamą istoriją, tokiu būdu vaikas mokosi atsakomybės už savo veiksmus.

Mokykime vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę. Būti atsakingu reiškia kritiškai vertinti situaciją bei turimus resursus, kurių reikia priimti tinkamus pagal situaciją sprendimus. Galima kalbėti su vaiku apie tai, kad atsakomybės prisiėmimas yra irgi statusas. Juk jokia lyderystė neįmanoma be gebėjimo prisiimti atsakomybę.Kalbėkime su vaiku apie tai, kad visi klystame, bet visi turime galimybę klaidą atitaisyti: atsiprašant, atkuriant padarytą žalą, prisiimant atsakomybę, įsipareigojant pačiam sau ateityje panašių klaidų nedaryti. Padedant vaikui suprasti atsakomybės prisiėmimo svarbą, galima vaikui įvardinti, kad atsakomybės prisiėmimas yra drąsos žingsnis.

Pagelbėkime vaikui atrasti jo asmenybės stipriąsias puses. Kai vaikas atranda savyje savo stipriąsias asmenines savybes, pasikeičia vaiko santykis su pačiu savimi – vaiko savivertė išauga. Kai vaikas supranta ir priima save tokį koks yra, priima savo savybes jis tampa tolerantiškesnis kitiems, tokiu būdu mažėja bendravimo konfliktai arba vaikai geba rasti konstruktyvesnius tarpusavio konfliktų sprendimo būdus.

Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas. Paskatimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą. Joks vaikas, kad ir kaip dažnas jo patyčių elgesys, nesityčioja visada, su visais ir visur. Kai pavyks užčiuopti tuos momentus, kada vaiko elgesyje nėra patyčių elementų, tais momentais turime labai didžiuotis vaiku. Svarbu stiprinti net ir mažiausią norimą rezultatą. Dar svarbiau yra pastiprinti vaiko pastangas, kurias jis deda siekdamas keisti savo elgesį – gal vietoj iškart pasakytos piktos replikos, vaikas susilaikė ir išlaukė dvi minutes. Svarbu pastebėti šias vaiko pastangas, nes mums jos gal gali atrodyti mažos, bet vaikui – kainavusios daugybę jo valios pastangų. Ir galbūt, mums sumaniai reaguojant į vaiko pastangas, jis kitą kartą išlauks jau ne dvi, o tris minutes, o po kelinto karto, gal apskritai atsisakys piktos replikos.


Mokinių vertinimas pažymiais – kada jis nėra naudingas vaikams?

Vertinimas pažymiais – nuo mokyklos neatsiejama praktika. Dešimtbalė sistema pasitelkiama išmatuoti bei įvertinti mokinių žinias, tačiau neretai tai vaikui tampa skaudžiu nuosprendžiu, net ir tokiu atveju, kai mokymosi rezultatai yra itin geri.

Mokytojas Justinas Visickas, atlikdamas tyrimą vienoje Kauno mokyklų, pastebėjo įdomų fenomenų – septintoje ir aštuntoje klasėse išryškėjo per didelis mokinių koncentravimasis į pažymius, kaip tikslą. „Mokiniai, net ir gaudami gerus arba labai gerus balus už atsiskaitymus, jaučia stresą ir nerimauja. Nors mokyklos politika nėra orientuota į formalųjį vertinimą, labiau pabrėžia proceso svarbą, tai besimokančiųjų nenuramina. Galima daryti prielaidą, jog mokiniai patys per daug iš savęs reikalauja“, – sako mokytoju „Erudito“ licėjuje dirbantis J. Visickas.

Pažymiai riboja mokinių saviraišką ir laisvę

Užduočių atlikimas dėl aukščiausio įvertinimo ne tik kelia mokiniams didelį stresą, bet ir riboja jų gebėjimus, ypač saviraišką ir kūrybiškumą. Atlikdamas tyrimą J. Visickas rėmėsi jau anksčiau pedagogo doc. dr. Algimanto Šventicko pateiktomis įžvalgomis, kad gerai besimokantiems mokiniams pažymiai trukdo laisvai reikšti mintis, kelia baimę suklysti ir jaudulį, net dėl nedidelių nesėkmių. Tai ypač atsispindi kūrybiškumo reikalaujančiose užduotyse, kur vertinimo sistema tam tikra prasme trukdo laisvai reikšti mintis.

„Tyrimas parodė, kad formalusis vertinimas, traktuojamas kaip siekiamybė, kelia mokiniams įtampą, o tai gali daryti neigiamą įtaką jų sveikatai. Vertinimas pažymiais nėra naudingas, jei mokinys savo kūrybiškumą užgniaužia idant gautų gerą įvertinimą“, – atkreipia dėmesį J. Visickas. Jei mokyklos prioritetas yra puoselėti laisvai mąstančią asmenybę, kūrybinių darbų vertinimas pažymiu nėra pats tinkamiausias, nes pažymiai nesuteikia jokios informacijos, nepadeda mokiniui tobulėti.

„Atlikdamas tyrimą rėmiausi Violetos Jonynienės straipsniu „Apie vertinimo fiksavimą“. Pritariu autorės minčiai, jog vertinimas, parašant komentarą, yra labai naudingas. Ji teigia, kad komentarai gali suteikti išsamesnės informacijos apie pasiektą rezultatą ir galimybę jį pagerinti, o taip pat padeda stiprinti mokinio pasitikėjimą savo jėgomis. Tiesa, priešingai nei straipsnyje, manau, kad vertinimas sujungiant pažymį ir komentarą taip pat gali atnešti naudos. Tiesa, tuo atveju, kai pažymys nėra pats pagrindinis dalykas, dėl kurio mokinys stengiasi“, – atkreipia dėmesį J. Visickas.

Pasiūlė sprendimą – pažymiais nevertinamą užsiėmimą

Norėdamas spręsti problemą – mokinių susikoncentravimą į pažymius ir dėl to patiriamą stresą – mokytojas J. Visickas vienoje Kauno mokyklų pradėjo diegti pedagoginę inovaciją – kūrybinio rašymo užsiėmimą, kurio metu mokiniai, atlikdami tam tikrus pratimus, kuria tekstus, kuriuos vėliau garsiai skaito klasėje, o mokytojas patardamas, bet ne vertindamas, duoda grįžtamąjį ryšį.

Anot „Erudito“ licėjaus mokytojo, paties rašymo proceso svarbą lemia kasdienis susidūrimas su rašymu, kaip veiksmu. „Virginija Tamošiūnaitė, kalbėdama apie kūrybinį ar terapinį rašymą, yra sakiusi, kad rašymas padeda žmogui kokybiškai megzti santykį su aplinka, taip pat jis laikomas gydymo priemone, padedančia žmogui pažvelgti į sunkumus, juos išgyventi. Galiausiai kūrybinis rašymas identifikuojamas kaip saviraiškos būdas, kurio metu rašantysis traktuoja pasaulį, kaip savo įkvėpimo šaltinį. Visos šios priežastys sudaro gerą prielaidą kūrybinį rašymą perkelti į ugdymo procesą ir taip jį tobulinti“, – akcentuoja J. Visickas.

Jo atliktas pedagoginės veiklos tyrimas atskleidė, kad kūrybinio rašymo užsiėmimų metu mokiniai žinodami, jog nebus vertinami pažymiu, užduotis atliko atsipalaidavę, noriai dalinosi parašytais tekstais, leido sau būti kūrybiškesniais – toks ir buvo tikslas.

„Mokiniai, paklausti, ar jaučiasi laisviau kurdami, kai žino, jog už tai nebus rašomas pažymys, dalinosi įžvalgomis, kad taip, nes gali išreikšti visas savo mintis, atskleisti save, negalvoti, ar rašinėlis atitinka struktūrą bei kitus reikalavimus. Mokiniai įvardijo nejautę įtampos, leidę sau atsipalaiduoti, išlaisvinę vaizduotę. Kai kurie patys liko nustebinti savo galimybių pripažindami, kad rašė taip, kaip niekada nebūtų pagalvoję galintys“, – rezultatais dalinasi mokytojas.

Patarimai, norintiems savo aplinkoje taikyti kūrybinį rašymą

Kolegoms mokytojams, norintiems savo aplinkoje taikyti kūrybinį rašymą, J. Visickas išskiria keletą svarbių patarimų.

Vienas jų – būtina pasirinkti tinkamą laiką. „Geriausiai tam tinka klasės valandėlės, ypač jei mokytojas kartu yra ir klasės auklėtojas, o jei dalykininkas – tam galima skirti keletą minčių pamokos pradžioje. Jei būreliui norima skirti daugiau laiko verta pagalvoti apie laiką po pamokų“, – patarimais dalijasi „Erudito“ licėjaus mokytojas. Anot jo, šioje inovacijoje vienas pagrindinių dalykų – įdomios, įtraukiančios užduotys, todėl mokytojas turi gerai pasiruošti – skaityti specialią literatūrą, o esant galimybei, pats dalyvauti kūrybinio rašymo kursuose.

Pateikdamas patarimus, jis remiasi daugiau nei 30 metų sąmoningo ir kūrybinio rašymo srityje patirtį turinčios Lauros Bean praktika: „Labai svarbu sukurti saugią atmosferą tekstų kūrimui ir pasidalinimui – aptarti taisykles, duoti pakankamai laiko užduočiai atlikti, neversti mokinių skaityti savo darbų prieš visą klasę, jei jie nenori šito daryti. Būtina prisiminti, jog mokiniai – jautri socialinė grupė.“

J. Visickas taip pat akcentuoja, kad jei įtampa dėl pažymių yra bendra problema daugeliui amžiaus grupių – ją reikėtų spręsti mokyklos lygmeniu – informuojant apie tai tėvus, taip pat skirti daugiau dėmesio ugdant mokinį kaip asmenybę – gebančią laisvai mąstyti ir suvokti, o ne mintinai iškalti suteikiamas žinias.

Priešmokyklinis ugdymas namuose ar mokykloje – kuris geresnis vaikui?

Vaiko ėjimas į priešmokyklinę klasę tėvams dažnai sukelia prieštaringus jausmus. „Iš vienos pusės jie džiaugiasi matydami, kiek daug jau moka ir geba jų vaikas, koks jis gali būti įdomus pašnekovas, turintis besiformuojantį savo pasaulio matymą. Iš kitos pusės, tėvai jaučia didelę atsakomybę norėdami parinkti geriausiai vaiko esamus gebėjimus, pomėgius ir individualius bruožus atitinkančią ugdymo įstaigą, kurioje jis ne tik akademiškai tobulėtų, bet galėtų visapusiškai formuotis kaip sėkminga ir laiminga asmenybė“, – sako „Erudito“ licėjaus psichologė Virginija Rekienė.

Kokybiškas priešmokyklinis ugdymas itin svarbus – jis padeda lavinti pažinimo, elgesio ir socialinius bei emocinius įgūdžių. Priešmokyklinį ugdymą Lietuvoje teikia valstybiniai, savivaldybių bei privatūs vaikų darželiai, tai pat valstybinės ir privačios bendrojo lavinimo mokyklos. Yra tėvų, kurie renkasi vaikus ugdyti namuose. Kuris priešmokyklinio ugdymo būdas geriausias vaikui?

Tyrimai parodė, kur ikimokyklinis ugdymas naudingesnis

Pagrindinė priešmokyklinio ugdymo funkcija – diegti ir lavinti pasirengimo mokyklai įgūdžius, tam, kad vaikas galėtų sėkmingai įsitraukti į formalųjį švietimą. Tyrimai rodo, kad šiam lavinimui sąlygos yra palankesnės priešmokyklinėje grupėje mokykloje, o ne namų aplinkoje. „Taip yra todėl, kad nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas su tos pačios amžiaus grupės vaikais bei mokytojais, padeda lavinti vaiko kalbinius įgūdžius, gerina klausymo bei supratimo, dėmesio valdymo įgūdžius ir svarbiausia – pradeda formuotis teigiamą vaiko požiūrį į patį mokymosi procesą, parengia jį mokyklos tvarkai ir rutinai“, – atkreipia dėmesį „Erudito“ licėjaus psichologė Rūta Žiaunienė.

Kaip rodo atlikto tyrimo rezultatai, priešmokyklinio amžiaus vaikai, gyvenantys kaime, pasiekė žemesnį brandumo mokyklai lygį. Viena iš pagrindinių to priežasčių – dauguma, net 75 proc., kaimo priešmokyklinukų buvo ugdyti namuose, o 79 proc. miesto vaikų lankė ikimokyklinę įstaigą. Tai lėmė, kad kaimo ir miesto šešiamečiai į priešmokyklinio ugdymo grupes atėjo įgiję skirtingą emocinių ir socialinių gebėjimų lygį.

Kita svari priežastis – skirtingos ugdymo(si) sąlygos priešmokykliniais metais. „Sėkmingam vaiko ugdymui(si) reikalinga tokia aplinka, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi proceso dalyviu, galėtų laisvai tyrinėti, atrasti, ieškoti problemų sprendimo būdų. Ikimokyklinėse grupėse mokyklose tam sudarytos kur kas palankesnės sąlygos nei namų aplinkoje“, – teigia R. Žiaunienė.

Norint nustatyti priešmokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos raišką ugdyme, Lietuvoje buvo atlikti priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdytinų kompetencijų lygio nustatymo tyrimas. Jis buvo skirtas įvertinti vaikų socialinius gebėjimus. „Rezultatai parodė, kad kaimo ir miesto priešmokyklinio amžiaus vaikai per vienerius ugdymo(si) metus pasiekia skirtingą šios kompetencijos išplėtojimo lygį: socialinės kompetencijos lygio bendras vidurkis kaime – 67 proc., mieste – 88 proc1“, – tyrimų rezultatais dalijasi „Erudito“ licėjaus psichologė.

Kokių kompetencijų ir įgūdžių įgijimas vaikui yra svarbiausias?

Vaiko brandumas mokyklai yra jo sėkmės pagrindas. Vaiko pasirengimas arba brandumas mokyklai apima vaiko emocinę-socialinę kompetencijas ir intelektinius įgūdžius.

Vaiko socialinė-emocinė branda apima pagrindinius vaiko turimus socialinius įgūdžius ir požiūrį (nuostatas), kurie padeda kurti ir palaikyti pozityvius santykius su kitais. „Pakankamai socialiai ir emociškai brandus vaikas turi poreikį užmegzti ir palaikyti ryšį su kitais vaikais bei suaugusiais, supranta taisykles bei jų reikšmę, geba kontroliuoti savo elgesį, moka kryptingai veikti ir pabaigti užduotis iki galo, domisi mokymosi procesu ir išreiškia norą mokytis „kaip mokinys“, tai yra, teigiamai priima tokius mokyklos atributus kaip pamokos, uniforma ir pan. Supykęs brandus vaikas dažniausiai naudoja atsitraukimo, o ne puolimo muštis strategijas, geba įvardinti savo pagrindinius jausmus“, – pasakoja V. Rekienė.

Pasak psichologės, vaiko intelektinė branda apima pakankamai išsivysčiusius jo pažintinius ir kalbinius gebėjimus. Pakankamai intelektualiai mokyklai brandus vaikas geba palyginti, pavyzdžiui, geometrines figūras, moka mąstyti pagal analogijas, samprotauja, sugeba sutelkti ir perkelti dėmesį, įsivaizduoti, suprasti kalbą, turi pakankamai platų žodyną, kad galėtų papasakoti sklandžią istoriją ar išdėstyti savo mintis.

Kokybiškas priešmokyklinis ugdymas tiesiogiai susijęs su sėkme mokykloje

Siekdami suprasti, kaip pagerinti priešmokyklinio ugdymo efektyvumą, mokslininkai domisi, kaip vaikų brandumas yra susijęs su jų mokykline sėkme ir tuo, kaip ugdymo turinys, aplinka ar įvairios klasės valdymo technikos yra susijusios vaiko patiriama sėkme mokykloje.

„JAV tyrėjų komanda, vadovaujama Q. Pan (2019), pastebėjo, kad vaikai, kurie pradėdami priešmokyklinę klasę pasižymėjo pakankama socialine-emocine ir intelektine branda, buvo akademiškai sėkmingesni, t. y. pasižymėjo geresniais skaitymo ir skaičiavimo įgūdžiais. Maža to, jie išliko sėkmingesni ir pirmoje bei antroje mokyklos klasėse. Tyrimo rezultatai rodo, kad vaikams naudinga lankyti priešmokyklines klases, kuriose jau yra mokoma akademinių dalykų2“, – sako „Erudito“ licėjaus psichologė V. Rekienė. Tuo dažniausiai pasižymi priešmokyklinės klasės bendrojo lavinimo mokyklose.

Kokybiškas ikimokyklinis ugdymas lemia gerą vaiko gyvenimo kokybę: puikią vaiko savijautą, saugumą, savigarbą, pasitikėjimą savimi ir kitais, jo aktyvumą ir įsitraukimą į turiningą, įdomią, prasmingą, kūrybišką veiklą, geranoriškus jo santykius su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, naujų patirčių įgijimą.

Ikimokyklinio ugdymo grupėse turėtų būti skatinamas vaikų aktyvumas, smalsumas, domėjimasis aplinka. „K. VanderVen (2008) teigia, kad nauja patirtis ugdymo įstaigose skatina vaiko smalsumą ir energiją, teikia malonumą mokytis ir lavina kitus svarbius įgūdžius. Tuomet, kai vaikas turi galimybę įsitraukti į įvairią, turiningą, prasmingą, kūrybišką veiklą, susikuria patirtiniam mokymuisi būtinos sąlygos, jis išmoksta atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, kontroliuoti savo elgesį ir užmegzti garbingus, geranoriškus, atsakingus santykius su kitais vaikais. Ugdymo procesas turi sudaryti galimybes tyrinėti vertybes, bendrauti ir bendradarbiauti3“, – sako „Erudito“ licėjaus psichologė R. Žiaunienė.

Straipsnis parengtas pagal:
1. Malinauskienė, D. (2006). Priešmokyklinio ugdymo pakopos svarba vaikų socialinės kompetencijos ugdymui. Socialinis darbas, Nr. 5(1), 116–122 p.
2. Pan Q., Trang K. T., Love H. R. and Templin J. (2019). School Readiness Profiles and Growth in Academic Achievement. Prieiga per internetą: https://www.routledge.comhttps://www.frontiersin.org/articles/10.3389/feduc.2019.00127/full
3. Ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo turinio ir jo įgyvendinimo kokybės analizė: tyrimo ataskaita, 2009 m. Prieiga per internetą: https://www.gargzdusaulute.lt/wp-content/uploads/2020/12/Ikimokyklinio-priesmokyklinio-ugdymo-turinio-ir-jo-igyvendinimo-kokybes-analize-Tyrimo-ataskaita-2009-11-05.pdf

Verslumas ir kūrybiškumas – kaip ir kodėl šias savybes būtina ugdyti mokykloje?

Neretai pasigirsta nuomonių, kad Lietuvos mokyklose vaikai ruošiami tik baigiamiesiems egzaminams, pamirštant asmenybės ir bendrų gebėjimų ugdymą. Pasaulis sparčiai kinta – taip sparčiai, kad mokiniai, kurie šiandien mokosi mokykloje, į darbo rinką įsilies jau visiškai kitokiame rytdienos darbo pasaulyje. Gebėjimas generuoti naujas idėjas, rasti kitokius problemų sprendimus, o kartu įžvelgti būdus, kaip tai įveiklinti, pritaikyti praktikoje – nuo modernios visuomenės neatsiejami įgūdžiai. Jie telpa po kūrybiškumo ir verslumo sąvokomis. Vis dažniau kalbama, kad šios savybės turėtų būti pradedamos ugdyti dar mokykloje.

„Erudito“ licėjaus direktoriaus pavaduotoja neformaliam ugdymui bei ekonomikos ir verslumo mokytoja Kristina Celiešiūtė sutinka – gyvenimas prasideda ne tada, kai baigi mokyklą. „Mokykla nėra vien tik apie mokslą: jei nesimokysi – neišlaikysi egzamino, neįstosi į universitetą. Ji turi būti apie gyvenimą, paruošti jam, išmokyti ieškoti ir rasti atsakymus – kodėl, kaip, kam? Tai turi būti atliekama per pavyzdžius, situacijas, patirtis, nes tokiu būdu žinios įsisavinamos geriausiai ir išlieka ilgiausiai. Verslumas – taip pat nėra kažkas tolimo ar nepasiekiamo. Tai gyvenimas, kuris vyksta šalia ir kuriame patys esame, veikiame“, – sako ji. Kaip ugdyti kūrybiškumą ir verslumą? Kokiu būdu tai įtraukti į mokymosi procesą?

Kas yra verslumas ir kodėl jį reikia ugdyti?

Pasak K. Celiešiūtės verslumas plačiąja prasme suprantamas kaip prekės ar produkto kūrimas, tačiau tai dar ne viskas. „Verslo produktą matome akivaizdžiai – tai prekė, paslauga. Tačiau pats verslumas yra daugybės asmeninių savybių rinkinys: tai ir kritinis mąstymas, kūrybinis mąstymas, drąsa veikti, prisiimti atsakomybę, atsakingai dirbti ir, aišku, nebijoti rizikuoti“, – sako ji.

Šių savybių, anot specialistės, reikėtų mokyti nuo mažens, kadangi verslumas mokslininkų įvardijamas kaip išteklius – lygiai taip pat, kaip žemė ar kapitalas. Verslo nėra be kūrybiškumo, jie eina greta vienas kito.

„Verslumas – tai kūrybiška galimybių paieška, leidžianti sukurti prekę ar paslaugą, patobulinti jau esamą ar rasti galimybių inovacijoms. Jei apsidairytume aplink, pastebėtume daiktus, kuriuos naudojame kaip įprastus, tačiau prieš 20 ar 50 metų jie net nebuvo įsivaizduojami – telefonai, išmanieji laikrodžiai, robotai buityje, elektromobiliai, alternatyvios energijos sprendimai“, – sako K. Celiešiūtė. Visa tai – kūrybiškų ir verslių žmonių darbo rezultatas. Bet kurios sėkmingos organizacijos viena iš pagrindinių ašių yra kūrybiški žmonės, inovatyvios idėjos, nestandartiniai sprendimai.

Kaip verslumą ir kūrybiškumą ugdyti mokykloje?

„Erudito“ licėjuje su vaikų projektais dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Sigita Malmyga pasakoja, kad vienas iš būdų ugdyti verslumą, kūrybiškumą ir kitas reikalingas savybes – įtraukti į mokymosi procesą veiklas, susijusias su pamokomis, tačiau gerokai praplečiančias mokymosi lauką. Ji dalinasi pavyzdžiais, kaip „Erudito“ licėjuje tai daroma per projektinius darbus.

Mokiniai per metus vykdo penkis ilguosius projektus, kurie trunka po 6 savaites – verslumo, kiekybinio tyrimo, literatūros (šaltinių) analizės, meno ir socialinės iniciatyvos. Šiuos projektus daro visos pagrindinio ugdymo klasės nuo 5-os iki 10-os kl. Kaip jie vyksta?

„Klasė paskirstoma į grupes po 5 mokinius. Kiekviena grupė sugalvoja pavadinimą, pasirenka būsimo projekto idėją, gauna planą, kuris nusako, kas turėtų būti įgyvendinta kiekvieną savaitę, grupei yra paskiriamas mentorius. Mentorius – tai mokytojas, kuris padeda komandai atkreipti dėmesį į darbų atlikimo terminus, kriterijus ir reikalavimus, padeda mokiniams ir atsako į jiems kylančius klausimus“, – pasakoja S. Malmyga.

Mokytoja akcentuoja, kad ypač jei tai verslumo projektas, vaikų darbas panašėja į tikro projekto vykdymą su visais jo esminiais etapais, pradedant nuo idėjų generavimo, rinkos tyrimų, produkto ar paslaugos kūrimo, ataskaitos ruošimo ir rezultatų pristatymo. „Vaikams pateikiami konkretūs reikalavimai, kaip turi atrodyti projekto ataskaita, kas svarbu viešo pristatymo metu. Rengiant ataskaitą ugdomas vaikų raštingumas, gebėjimas aprašyti įgyvendinamą projektą, jo etapus, atliktus tyrimus. Pristatymo metu jie mokosi gyvo ir natūralaus viešojo kalbėjimo, retorikos subtilybių, gebėjimo užmegzti kontaktą su auditorija, sužino, kaip turi teisingai atrodyti vizuali pateiktis“, – akcentuoja ji.

Patirtys ir įgūdžiai – ne teoriniame lygmenyje, o praktikoje

„Erudito“ licėjaus mokytoja pabrėžia, kad projektai nėra vien teorinė dalis, tai – ir praktika, kurios metu mokiniai kuria naujus produktus, jų modelius ar prototipus. „Kai mokiniai pristatinėjo savo sukurtus namo dizaino projektus, viena grupė rodė namo modelį, nulipdytą iš molio. Kita grupė mokinių darė maketą iš kartono, o jis turėjo priderintus vazonėlius su gyvais želdiniais. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip mokiniai įsijaučia į šias projektines veiklas, išlaisvina savo kūrybinį potencialą. Dažnas pats nesugalvotų kurti tokių dalykų, bet paskatintas, paragintas – gali viską“, – teigia S. Malmyga.

Projektų metu, anot mokytojos, vaikai susiduria su realaus gyvenimo iššūkiai ir galimybėmis. „Verslumo projekto nugalėtojų grupė gavo mokyklos įsteigtą prizą – projekto finansavimą – ir pagamino atšvaitus su mokyklos logotipu. Penktokų grupei, įgyvendinant socialinės iniciatyvos projektą, teko skambinti į Vilniaus miesto savivaldybę tartis dėl galimybės Vilniaus mieste kelti inkilus“, – apie kelis iš daugelio pavyzdžių, leidžiančių prisiliesti prie realaus gyvenimo patirčių, pasakoja S. Malmyga.

Pasak mokytojų, per projektų pristatymų dieną komisijos nariai išklauso apie 50 verslo idėjų, pamato jų prototipus arba jau sukurtus konkrečius produktus. Produktų ir paslaugų įvairovė yra labai didelė: nuo keksiukų, edukacinių knygelių, duomenų bazės mokymuisi, aplikacijų mobiliajame telefone, rankų ploviklio kuris parodo, kokios rankos vietos dar neišmuilintos, važinėjančių miesto šiukšliadėžių, maisto atliekų problemą sprendžiančių programėlių, susietų su mokyklos valgykla, jaunimo užimtumo portalų ir t.t.

Kaip vaikus ugdo projektais grįstas mokymas?

Pasak K. Celiešiūtės, žinių prasme šių projektų turinys yra skirtingas, tačiau jie visi yra susieję su dėstomais dalykais ir jų integracija. „Kiekviename projekte integruojami mažiausiai trys dalykai, tačiau visuose projektuose mokiniams skiriama visiška laisvė nagrinėti temą, kuri jiems yra aktuali, įdomi. Pavyzdžiui, kiekybinio tyrimo projekte mokiniai gali nagrinėti mašinų srautą Karaliaus Mindaugo gatvėje, namų darbų atlikimo greitį, mokymosi motyvaciją, oro užterštumą ir t.t. Taigi, mokiniai net to nepajausdami gilina savo žinias gamtos, biologijos, IT, matematikos, anglų kalbos dalykuose. Taip vyksta su kiekvienu iš 5 projektų“, – pasakoja mokytoja.

Šiuose projektuose, anot jos, didelė reikšmė skiriama ne tik žinioms. „Kompetencijų ugdymas šiuose projektuose yra bene svarbiausias. Kodėl? Nes kompetencijų kaitą sunkiau pamatuoti, tai reikalauja ilgesnio nuolatinio stebimo laikotarpio. Darbas grupėse, bendradarbiavimas, komunikavimas, kritinis mąstymas, kūrybiškumas yra lavinami nuolat, tai tęstinis procesas“, – mintimis dalijasi „Erudito“ licėjaus mokytoja K. Celiešiūtė.

Sudominti moksleivius gamtos mokslais – misija įmanoma?

Stebint vyresnių klasių mokinių pasirenkamus mokymosi dalykus ir egzaminus, akivaizdu, kad gamtos mokslai nėra patys populiariausi. Dėl to mažėja jaunimo, aukštosiose mokyklose galinčio rinktis inžinerines, technologines ir kitas su tiksliaisiais bei gamtos mokslais susijusias specialybes, kurios technologijų amžiuje yra neatsiejamomis nuo šalies plėtros ir ekonomikos augimo. Kodėl gamtos mokslai nėra populiarūs?

Ar gamtos mokslai tikrai nėra populiarūs?

Pasak „Erudito“ licėjaus fizikos mokytojos Editos Bitvinskaitės, gamtos mokslai mokiniams yra įdomūs, jie supranta jų svarbą kasdieniame gyvenime, bet šių dalykų egzaminus renkasi tik tie, kuriems būtina, o kiti – nenori apsisunkinti ir taip jiems nelengvo laikotarpio. „Gauti aukštą įvertinimą iš gamtos mokslų tikrai nėra lengva, ypač iš fizikos ir chemijos. Kursas yra labai platus. Bet koks inžinierius ar mokslininkas specializuojasi kokioje nors vienoje srityje – mechanikoje, elektronikoje ar radiotechnikoje, o iš mokinio reikalaujama visų sričių išmanymo“, – pastebi mokytoja.

Jai pritaria ir kolegė Džiuginta Gaigalienė, „Erudito“ licėjuje mokanti chemijos ir biologijos. „Šie mokslai reikalauja gilaus mąstymo, gero įsiminimo, loginio gebėjimo sieti dalykus tarpusavyje. Dar prisideda ir kūrybiškumas, reikalingas norint laviruoti netipinėse situacijose. Tačiau gamtos mokslai vaikams yra įdomūs, jie turi konkrečias sąsajas su kasdieniu gyvenimu“, – sako ji.

Taip pat mokytoja pastebi ir dar vieną aspektą – šių mokslų įvaizdį visuomenėje: gamtos mokslų atstovai retai tiesiogiai siejami su gerai apmokamu darbu, plačiomis karjeros galimybėmis, trūksta akcento, kad sunkus mokymasis – atsiperka.

Požiūrį į gamtos mokslus sugadiname patys

Mokytoja Dž. Gaigalienė pasakoja, kad patys mokiniais jokio nusistatymo prieš gamtos mokslus neturi. Priešingai – jie aktyvūs ir smalsūs, o motyvaciją galime numušti mes patys, kartodami, kokie tie mokslai sudėtingi. „Kai į penktą klasę ateinančiam vaikui pasakojame, kad vėliau jis mokysis chemijos, fizikos, jam būna įdomu, jis nekantrauja. Mūsų, kaip mokytojų, užduotis – tą smalsumą paskatinti, palaikyti“, – sako ji. Mokytoja akcentuoja, kad susidomėjimą reikia kelti ne tik žaidimais, šou elementais, o natūraliai žadinant smalsumą. Tam, esą, labai padeda patyriminis ugdymas. Gamtos mokslai nėra teoriškai išmokstami dalykai, jiems būtini praktiniai bandymai, realūs pavyzdžiai iš gyvenimo.

„Palietimas, eksperimentų ir tyrimu padarymas savomis rankomis yra natūrali šių dalykų mokymosi dalis. Net karantino metu, kai vaikai negali dirbti laboratorijoje, yra daugybė galimybių mokytis ir eksperimentus daryti su buityje esančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, kai žiemą nagrinėjome medžiagų būsenas, jų kitimus, vaikai nešėsi iš lauko sniegą, tirpino jį, matavo temperatūrą, stebėjo tūrio pokyčius. Chemijos pamokose aiškinamės, kodėl tik rūgštinis valiklis tinka valyti nuo kieto vandens atsiradusias apnašas ir t.t. Biologijoje daug dirbame su augalais – nagrinėjame tikrų augalų žiedus, ieškome jų dalių, dauginame augalus vegetatyviniu būdu, sėjame sėklas, stebime dygimo ir augimo procesus, vėliau pristatome vieni kitiems rezultatus, aptariame“, – realiais pavyzdžiai dalijasi mokytoja Dž. Gaigalienė.

Anot jos, dirbdami namuose vaikai dar labiau pastebi sąsajas tarp gamtos mokslų ir kasdienio gyvenimo. Tą padeda pastiprinti ir realių įvykių nagrinėjimas pamokos metu – ar tai būtų dujų sprogimas, gaisras lentpjūvėje ar koronovirusas – visus reiškinius galima aptarti iš chemijos, biologijos, fizikos perspektyvų.

Gamtos mokslų pamokose – naujų patirčių kūrimas

„Erudito“ licėjaus fizikos mokytoja E. Bitvinskaitė akcentuoja – gamtos mokslai remiasi moksliniu eksperimentu, todėl siekiant gamtamokslinio raštingumo mokiniai yra mokomi atlikti eksperimentą nuo tyrimo klausimo iškėlimo iki rezultatų analizės ir išvadų.

Mokytoja pripažįsta – procese kyla įvairiausių sunkumų, dažnai jie susiję su vaikų nedrąsumu ir nepasitikėjimu savimi. „Kiekvienas naujas matavimo prietaisas kelia sumaištį ir praeina daug laiko, kol mokiniai patiki eksperimentų rezultatais. Stengiuosi, kad per pamokas jie patys praktiškai patikrintų taisykles, dėsnius, savo patirtis ir suprastų, kad mokslo išvados grindžiamos pamatuojamais, apskaičiuojamais ir modeliuojamais įrodymais“, – pasakoja ji.

E. Bitvinskaitė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu įvertinti ir mokinių turimą patirtį, o jeigu vienu ar kitu klausimu jos nėra – sudaryti prielaidas tą patirtį įgyti. „Nagrinėjant mechaninio rezonanso reiškinį pateikiu pavyzdžių apie garsiai drebančius autobuso langus – vienuose jie dreba stovint prie šviesoforo, o kituose – važiuojant maksimaliu leistinu greičiu. Pasirodo, yra vaikų, kurie net nėra važiavę autobusais. Arba pateikiu pavyzdį apie tai, kad nešant pilną kibirą vandens, vanduo įsisiūbuoja ir apipila batus. Tikrai ne visi tą vandenį kibirais yra nešioję, tada prašau bent prisipilti vandens stiklinę ir pabandyti namuose“, – pasakoja mokytoja.

Žinių įgijimą palengvina įvairūs mokymosi metodai

E. Bitvinskaitė sako, kad mokiniai turi skirtingus mąstymo įgūdžius, įsiminimo būdus, vaizduotę ir erdvės pajautimą, todėl pamokose svarbu pateikti medžiagą labai įvairiapusiškai. „Yra vaikų, kurie nesupratę, kodėl uždavinyje minusas pavirto pliusu, tiesiog negali eiti toliau. Kitiems svarbu šalia pagrindinių sąvokų ir dėsnių paaiškinti, kaip jie buvo atrasti, t.y. medžiagą jiems svarbu susieti su istorija, įdomiais nutikimais. Tretiems – svarbu žinoti praktinį pritaikymą“, – pastebi mokytoja. Dėl to, anot jos, mokymosi medžiagą, užduotis svarbu parinkti taip, kad visų mokymosi poreikiai būtų patenkinti.

Chemijos ir biologijos mokytoja Dž. Gaigalienė sako, kad siekiant palengvinti mokinių žinių įsisavinimą naudojanti pačius įvairiausius pamokų vedimo metodus, tarp kurių – komandinis darbas, viktorinos, eksperimentai tikroje arba virtualioje laboratorijoje, kryžiažodžių kūrimas ir sprendimas, virtualus muziejų lankymas, kūrybinės užduotys ir kt.

Viena iš labai pasiteisinusių technikų, anot mokytojos, apverstos pamokos metodas. „Tai toks mokymosi būdas, kai vaikai, žinodami kitos pamokos temą, jai patys ruošiasi iš anksto. Pavyzdžiui, su mokiniais nagrinėsime fosilijas, tad jie, turėdami apibrėžimą, turi pasidomėti, kas tai ir patys sugalvoti, kaip kūrybiškai namuose pagaminti fosiliją“, – pasakoja mokytoja. Tai ragina vaikus suvokti patį mokymosi procesą, skaityti ir domėtis daugiau, nei tik vadovėlio medžiaga.

Nuotolinis mokymasis – galimybė ugdyti savarankiškumą

Nuotolinis mokymasis, anot mokytojos E. Bitvinskaitės, pastūmėjo mokinius ugdyti savarankiško mokymosi kompetencijas. „Skaitmeninti mokomąją medžiagą pradėjau daug anksčiau, nei mus užgriuvo pandemija. Tą dariau dėl mokinių, dažnai praleidžiančių pamokas. Didžiausia problema, kurią pastebėjau, kad dauguma mokinių nenori, nemoka, nesistengia dirbti savarankiškai ir neprisiima atsakomybės už savo žinias bei gebėjimus. O juk už juos pačius niekas kitas neišmoks“, – sako ji.

Jau po pirmų nuotolinių pamokų E. Bitvinskaitė sako sulaukusi vaikų atsiliepimų, pripažinimo, kad nebūtinai visko reikia klausinėti mokytojos, kad labai daug dalykų galima surasti ir išsiaiškinti pačiam. „Tai labai gerai – ne tik mokiniui, bet ir mokytojui, nes tada sulaukiame didesnio susidomėjimo, konstruktyvių klausimų ir tokio abiejų pusių bendradarbiavimo, apie kurį visada svajojome“, – pastebi „Erudito“ licėjaus fizikos mokytoja.

Doc. dr. Nerijus Pačėsa: apsispręsti, ką ugdysime, sprendimų kūrėjus ar atlikėjus, turime jau dabar

Ilgą laiką mūsų gyvenimus balansavo aiškus ekonomikos dėsnis – mažoji visuomenės dalis kuria, didžioji – parduoda savo gebėjimus ir darbo jėgą. Šis modelis netrukus keisis, kai dirbtinis intelektas ir robotizacija perims dalį mūsų darbų. Kad šis pokytis nebūtų skaudus mums kaip visuomenei ir individams, turime sutelkti dėmesį į tokių kompetencijų ugdymą, kurios leistų prasmingai išnaudoti mūsų žmogiškąjį potencialą ir sėkmingai prisitaikyti prie naujųjų sąlygų. Ir tai turime pradėti daryti jau dabar.

Žvilgsnis į ateitį

Pasaulio ekonomikose vyraujančios tendencijos leidžia susidaryti gana tikslų  mus laukiančios ateities vaizdą. Jau susitaikėme su mintimi, kad dirbtinio intelekto skvarba bus milžiniška, apims visus sektorius, todėl žmogaus vaidmuo keisis radikaliai. Ypač tose srityse, kuriose taikomi kartotiniai sprendimai ir naudojami dideli informacijos kiekiai. Tarkime, šį straipsnį ateityje dirbtinis intelektas parašys žymiai geriau. Tereikės tinkamai suformuluoti užduotį ir dirbtinio intelekto „rašytojas“ apdoros didžiulius informacijos kiekius šia tema, pateiks išvadas iš daugybės tyrimų, studijų, scenarijų ir išgrynins svarbiausius visuomenės ir verslo poreikius.

Poslinkis link robotizacijos, savarankiškai veikiančių įrenginių ir procesų automatizacijos, jau vyksta sparčiu tempu ir gamyboje, ir buityje. Naujo pagreičio jam suteiks robotų papildymas dirbtiniu intelektu, kai robotai galės veikti savarankiškai ir „tobulinti“ operacijų atlikimo kokybę.

Žmonės taip pat „tobulės“ – pasitelkę genų inžineriją, gyvensime vis ilgiau. Visuomenėje auganti vyresnių žmonių dalis  sukurs naujų socialinių iššūkių ir leis atsirasti daugybei naujų veiklos sričių.  Augantis žmonių sąmoningumas leis suklestėti sektoriams, kurie spręs sveikos gyvensenos, ekologijos ir tvaraus vystymo iššūkius.

Žmogaus dilema: kaip prisitaikyti

Kaip rodo žmonijos istorija, visus pokyčius visuomenėje inicijuoja ir įgyvendina gana nedidelė sumaniausių jos atstovų dalis. Likusi dauguma dalyvauja atliekant būtinas funkcijas kitų sukurtiems sprendimams įgyvendinti bei naudojasi sukurtos pažangos rezultatais.

Ateityje atotrūkis tarp „kūrėjų“ ir „atlikėjų“ vis ryškės, nes pastarųjų rolę sėkmingai perims dirbtinis intelektas. Žinoma, atsiras naujų sričių, kuriose žmogus galės išnaudoti savo potencialą, tačiau akivaizdu, kad iš žmogaus šios naujos veiklos pareikalaus kūrybinio, komandinio bei nestandartinio mąstymo ir veikimo bei įvairiapusės ir turiningos komunikacijos gebėjimų.

Kūrėjus ugdanti mokykla – kokia ji?

Visuomenės dalis, kuri negalės konkuruoti su dirbtinio intelekto ir robotizacijos sprendimais, taps valstybės rūpesčiu. Edukologai ir verslo atstovai sutaria, jog jau dabar mokykloje turime ugdyti kompetencijas, kurios leis sėkmingai adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje ir būti ta aktyviąja ir kuriančiąja visuomenės dalimi. Šios kompetencijos dar įvardinamos kaip 4C:

  • kritinis ir kūrybinis mąstymas (angl. Critical thinking);
  • kūrybiniai ir inovavimo gebėjimai (angl. Creativity);
  • bendradarbiavimo ir veikimo komandose gebėjimai (angl. Collaboration);
  • komunikavimo žodžiu ir raštu gebėjimai (angl. Communication).

Švietimo programose nemažai kalbama apie šių kompetencijų ugdymo svarbą, tačiau dažniausiai nenurodoma, kaip jas ugdyti, atpažinti ir tuo labiau vertinti. Tad jų ugdymas paliekamas mokytojo asmeninei iniciatyvai. Sėkmingos ugdymo sistemos ir mokyklos šių kompetencijų ugdymą yra pasirinkę prioritetiniu tikslu. Joms skiriama vietos programose, kuriami metodiniai sprendimai, jų ugdymo sėkmė yra integruota į vertinimo ir grįžtamojo ryšio sistemas.

Pažangios programos neužtenka – reikia ir pažangios ugdymo kultūros

Viena iš tokių sistemų – Tarptautinio bakalaureato programa. Jos ugdymo filosofija yra pagrįsta besimokančiojo ugdomais gebėjimais, vadinamais Learner’s profile, kurie įvardinami kaip: Ieškantis, Žingeidus, Mąstantis, Komunikuojantis, Principingas, Atviras, Besirūpinantis, Rizikuojantis, Visapusiškas, Reflektuojantis. Šiais 10 gebėjimų remiasi ugdymas ir mokinių veiklos.

Tarptautinio bakalaureato programos turinys inkorporuoja šiuos principus, tačiau vien turėti programą neužtenka. Kiekviena mokykla turi sukurti atitinkamą kultūrą šių principų taikymui ugdymo procese. Jei jie bus taikomi tradiciniais būdais, tai bus tas pats, kas turint išmanųjį laikrodį, naudoti jį tik laiko stebėjimui.

Didžiausias iššūkis mokyklai – keisti kultūrą ir metodus, kuriais perteikiamas ugdymo turinys. Tokios mokyklos kaip „Erudito licėjus“ yra sukurtos naujos kultūros pagrindu ir sutelkia didžiausią dėmesį kompetencijų ugdymui, siekiant išmokyti taikyti žinias, kurti naujus sprendimus ir toliau savarankiškai mokytis vis sparčiau besikeičiančioje aplinkoje.

Psichologė atkreipia dėmesį – problemų kyla, kai vaikas nevaldo emocijų. Kaip jam padėti?

Apie netinkamą savo vaikų elgesį sužinome itin greitai, kai jie pradeda lankyti darželį ar mokyklą. Jei jis yra nedėmesingas, negali ramiai sėdėti pamokoje, užgauna kitus – tėvai apie tai yra informuojami. Bet daug mažiau kalbama apie situacijas, kai vaikas susiduria su emociniais sunkumai – užkalbintas jis išrausta, mikčioja, kai yra pakviestas atsakinėti, kramto nagus ar vengia kitų žmonių. Visose šiose situacijose gali padėti vaikų emocinio raštingumo ugdymas. Nuo ko pradėti?

Svarbi tėvų pagalba

Ne kartą girdėta frazė „tėvai – didžiausi mokytojai“ šiuo atveju yra labai teisinga. Tėvai vaidiną itin svarbų vaidmenį mokant vaikus socialinių įgūdžių, emocijų raiškos, savęs supratimo. Jie dažnai tą daro be jokių gairių ar vadovėlio.

Emocijos ir jausmai yra komplikuotas dalykas, tai labai abstrakti koncepcija. Net ir suaugusiam dažnai yra sunku apibūdinti, koks jausmas būti liūdnam ar išsigandusiam. Todėl svarbu vaikus pradėti mokyti apie jų patiriamas emocijas nuo ankstyvojo amžiaus, nuo tada, kai vaiko pasirinkimą, kaip reaguoti ir elgtis, lemia tai, kaip jis jaučiasi, pavyzdžiui, kai jam supykus norisi mesti daiktą ar nuliūdus – apsikabinti tėtį.

Net ir probleminį vaiko elgesį reikėtų pradėti spręsti nuo emocijų pažinimo. Vaikai, kurie supranta savo emocijas, norėdami į save atkreipti dėmesį rečiau rodo agresiją, pykčio protrūkius. Tie, kurie gali pasakyti „aš pykstu ant tavęs“ rečiau trenkia kitam ir dažniau konfliktą bando išspręsti taikiai. Mokydami vaikus emocinio raštingumo, stipriname jų psichologinį atsparumą.

Kaip vaikams padėti suprasti emocijas ir jas išreikšti?

Yra keletas dalykų, kuriuos atlikdami tėvai gali padėti vaikui ugdyti emocinį raštingumą – t. y. suvokti savo emocijas ir jas tinkamai išreikšti:

Rodykite pavyzdį. Vaikai itin atidžiai stebi savo tėvus, mato, kaip jie tvarkosi su savo emocijomis. Būdami sumanūs stebėtojai, jie greitai įsisavina, ką suaugusieji daro supykę, kaip reaguoja į laimingas ar nemalonias žinias, kaip reiškia džiaugsmą, o gal stengiasi paslėpti nepasitenkinimą. Vaikai taip pat mato, kada jų tėvai vengia rodyti emocijas – dėl gėdos ar kitų priežasčių. Jie viską kopijuoja – kaip tėvai elgiasi užplūdus emocijoms, lygiai taip pat bando daryti  ir patys.

Padėkite vaikams įvardinti emocijas. Kad vaikai išmoktų pasakyti, kaip jaučiasi, pirma jie turi išmokti emocijų pavadinimus, plėsti žodyną. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turi išmokti ir atpažinti, ką reiškia būti linksmam, piktam, nuliūdusiam ar išsigandusiam. Vyresni vaikai gali mokytis sudėtingesnių žodžių, tokių kaip nusivylimas, susinervinimas, susirūpinimas. Su vaikais galima aptarti, kaip jaučiasi įvairių knygų ar filmų veikėjai. Skaitant galima padaryti pauzę ir paklausti: „Kaip manai, kaip dabar jaučiasi šis veikėjas?“. Taip pat verta aptarti priežastis, kas galėjo sukelti būtent šiuos jausmus.

Kalbėkite apie jausmus. Naudokite emocijų pavadinimus buitinėje kalboje. Rodykite savo pavyzdžiu, kaip galima išreikšti jausmus: „Aš nuliūdau, nes tu nepasidalinai savo žaislu su draugu, manau, jis taip pat nuliūdo“. Atkreipkite vaiko dėmesį, kai pastebite, kad jis jaučia tam tikrą jausmą: „Atrodai tikrai laimingas, kad važiuosime pas senelius“, „Panašu, kad nerimauji dėl rytojaus kontrolinio“. Vienas iš būdų padėti vaikams atpažinti savo emocijas – tėvams įvardinti jas garsiai. Vaikai taip susieja pojūčius su emocijų pavadinimais.

Mokykite emocijų valdymo strategijų. Ugdyti vaikų emocinį raštingumą reikia visą vaikystę ir paauglystę. Jie turi išmokti, kad nepriklausomai nuo to, ar jie supyko, trenkti, ar kitaip skaudinti kito negalima. Vietoje to, reikėtų mokyti vaikus būdų, kaip išspręsti konfliktą, suvaldyti kilusias emocijas. Pavyzdžiui, galima paraginti vaiką pasijautus nemaloniai padaryti pertraukėlę, pakeisti aplinką, išeiti pasivaikščioti, susirasti tylią vietą ir nurimti. Vertinga pamokyti, kaip įveikti liūdesį. Dažnai vaikai nežino, ką daryti kai jaučiasi liūdni, todėl jie gali tapti agresyvūs arba siekti kitų dėmesio nepriimtinais būdais. Kartu paieškokite sprendimo būdų: gal padės piešimas, knygelės paskaitymas ar pažaidimas su augintiniu. Galima pasidalinti savo patirtimi, ką jūs, tėvai, darote nuliūdę.

Kai vaikas suklys, sulaužys kokį daiktą iš pykčio ar pasiduos nepasiekęs tikslo – laikykite tai proga pasimokyti patys, kaip kitą kartą padaryti kitaip. O tokių akimirkų tikrai bus nemažai.

Ko vaikams sakyti nevertėtų?

Yra keletas dalykų, kurių vaikams sakyti nederėtų. Reikėtų nepamiršti, kad, vaikai sužino apie emocijas matydami, kaip tėvai reaguoja į jų nuotaikas. Vaikas, kurio tėvai sako: „Nustok verkti! Dideli berniukai neverkia!“, mokosi, kad emocijos turėtų būti paslėptos, užgniaužtos viduje. Taip pat nutinka, kai tėvai atkreipia dėmesį į vaikų nerimą sakydami: „Nesijaudink, nėra ko nerimauti” – atžalos gali suprasti, kad jų rūpesčiai yra nesvarbūs, nereikšmingi. Nors tėvai taip bando raminti vaikus – jie išmoksta slėpti savo emocijas.

Kalbėdami apie žmonių jausmus, tėvai taip pat moko atžalas empatijos. Mokydami atpažinti ir išreikšti emocijas, tėvai padeda stiprius pagrindus psichologiniam vaikų atsparumui. Suprantantys savo emocijas ir turintys įgūdžių, kaip tvarkytis su jomis, ateityje turės daugiau pasitikėjimo savimi.

„Erudito licėjaus“ psichologė Rūta Žiaunienė

„Erudito licėjaus” įkūrėjas – apie nuotoliniame ugdyme daromas klaidas ir mokymo galimybes ateityje

Nors po truputį pradedama kalbėti apie moksleivių grįžimą į mokyklas, kol kas jie vis dar mokosi nuotoliniu būdu. Netrūksta nuogąstavimų ir pasvarstymų apie tai, kad nuo nuotolinio ugdymo kenčia mokymosi kokybė, mažėja moksleivių motyvacija. Tą patvirtina ir pirmųjų atliktų tyrimų rezultatai.

Grįžimas į klases – ne vienintelė išeitis

Vis tik ne visi mokymo įstaigų vadovai įsitikinę, kad moksleiviams grįžus į mokyklas viskas išsispręs. „Erudito licėjaus” įkūrėjas ir direktorius doc. dr. Nerijus Pačėsa atkreipia dėmesį, kad ne nuotolinis mokymasis kelia didžiausią problemą, o požiūris į jį ir nemokėjimas išnaudoti galimybių – juk lygiai taip pat esama daug blogų pavyzdžių, kai ugdymas klasėje yra neefektyvus, nemotyvuojantis, nerezultatyvus.

„Tie, kurie pavasarį tikėjo situacijos laikinumu, bandė kaip nors pragyventi esamomis sąlygomis iki kol bus galima grįžti į klases, be abejonės, dabar išgyvena sunkumus. Aš manau, kad nuotolinis ugdymas atnešė labai daug galimybių, kurias įvertinus mokymąsi galima padaryti įdomesnį, praturtinti jį įvairiais formatais, įtraukti daugiau turinio ir, panaudojus tai kaip papildomą ugdymo galimybę, pasiekti daug geresnių rezultatų“, – teigia N. Pačėsa.

Jis įsitikinęs – po karantino nuotolinis mokymasis, kaip forma, niekur nedings, o taps vienu iš ateities ugdymo sprendimų. Tik reikia įveikti dabar egzistuojančias problemas, mokyti savarankiškumo ir įvertinti tokių technologijų, kaip dirbtinis intelektas, naudą mokymo procese.

Nuotolinio mokymosi neefektyvumą lemia kelios priežastys

„Erudito licėjaus” įkūrėjas įsitikinęs – ir nuotoliniu būdu įmanoma užtikrinti mokslo kokybę bei vaikų motyvaciją. Vis dėlto, anot jo, pirmiausia reikėtų nuotolinio ugdymo galimybes įvertinti objektyviai, ne karantino kontekste: „Reikia suprasti, kad moksleivių motyvaciją lemia ir bendra situacija visuomenėje, kai apribotas žmonių judėjimas, bendravimas. Tai daro įtaką visų mūsų psichologinei sveikatai ir, be abejonės, moksleivių motyvacijai, mokytojų nusiteikimui. Negalime objektyviai vertinti nuotolinio ugdymo galimybių ir naudos, kai bendrai gyvename įtampos ir didelių apribojimų sąlygomis“.

Kita priežastis, atkreipia dėmesį N. Pačėsa, yra pats požiūris į nuotolinį ugdymą, kaip problemos sprendimą „iš bėdos“. Pasak jo, be abejonės, kad ugdymo kokybė krenta, jei tiesioginį žinių perdavimą klasėje tik pakeičiame žinių perteikimu per ekraną ir tradiciškai liepiame daryti tas pačias užduotis.

„Negalime perkelti tiek daug dėmesio ant savarankiško mokinių mokymosi, kai tam iš anksto neparuošėme jų tradicinio ugdymo aplinkoje. Jei nuotolinio ugdymo metu ieškome naujų mokymo formų, kurios leidžia interaktyviai vesti pamokas, įtraukti mokinius ne tik į diskusijas, bet ir į grupinius ar projektinius darbus, čia ir dabar išnaudojame artimą aplinką, tai ta motyvacija mokytis, atrasti, pažinti kartais gali būti net dar didesnė“, – atkreipia dėmesį licėjaus direktorius.

Ugdyti vaiko savarankiškumą trukdo patys mokytojai ir tėvai

Yra sakančių, kad nuotolinis ugdymas skatina vaikus mokytis savarankiškai. Tai labai naudingas įgūdis galvojant apie studijas aukštojoje mokykloje bei vadovaujantis mokymosi visą gyvenimą filosofija. Bet ar visi vaikai geba mokytis savarankiškai?

Pačėsa įsitikinęs, kad taip, tačiau kelia klausimą – ką mes jiems duodame daryti savarankiškai? „Jei tas užduotis, kurias anksčiau moksleiviai atlikdavo klasėje šalia stovint mokytojui, dabar duodame atlikti namuose ir sakome, spręsk vienas pats, tai, žinoma, kad dalis mokinių tam bus nepasiruošę. Bet jei užduotis pakeičiame tokiomis, kurias atlikdamas jis gali nesikreipdamas į tėvus pats ieškoti informacijos internete, išreikšti save kūrybiškai, kur jis gali panaudoti savo namų aplinką – mes stipriname vaiko savarankiško mokymosi gebėjimus“, – sako licėjaus vadovas.

Jis akcentuoja, kad nuotolinis ugdymas yra neeilinė galimybė sustiprinti moksleivių savarankiškumą, nes dabartiniame tradiciniame ugdyme mokinių savarankiškumui vietos paliekama labai mažai. „Pamokų metu moksleivis yra kontroliuojamas mokytojo, jam yra labai aiškiai sudėliota, ką, kada, kaip ir kokiu būdu privaloma padaryti. Namuose jo mokymąsi dažnu atveju prižiūri tėvai. Tad visa ši kontrole apsupta aplinka mokinių savarankiškumą visiškai menkina. Mažas savarankiškumas duoda mažą atsakomybę, o ji veda prie krentančios motyvacijos. Taip sukasi šis uždaras ratas“, – atkreipia dėmesį N. Pačėsa.

Anot jo, dabar turime puikią galimybę mokinių savarankiškumą pakelti į kitą lygį, bet tam negalime pasitelkti tų pačių iki šiol naudotų metodų – turi atsirasti kitokio tipo užduotys.

Ateities mokymasis – be nuotolinio neįsivaizduojamas?

Docentas įsitikinęs – jei tik bendra politika leis, nuotolinis ugdymas ne tik išliks, bet ir stiprės ateityje atverdamas švietimui naujas galimybes. „Dabartinė patirtis parodė, kad mokinys, kuris serga namuose, nebūtinai turi būti paliktas savarankiškam mokymuisi, bet taip pat gali dalyvauti pamokoje. Kaip ir mokytojas, kuris patyrė kojos traumą – jis nebūtinai turi kuriam laikui pasitraukti iš ugdymo proceso, gali jame dalyvauti panaudodamas nuotolinio mokymo galimybes“, – sako licėjaus direktorius.

Jis pasakoja, kad jo vadovaujamame licėjuje, kur mokiniai turi daug komandinių užduočių ir projektinių darbų, dėl ribotų fizinių galimybių susitikti gyvai itin efektyviai išnaudojamos nuotolinio mokymosi platformos.

Pačėsa atkreipia dėmesį, kad nuotolinis ugdymas galėtų spręsti problemas ir atokesniuose rajonuose, kur mokytojai į pamokas vyksta valandą ar net daugiau laiko: „Nuotolinis ugdymas atveria pasiekiamumą. Jei tik liberalizuotume nuotolinio ugdymo formatus, mokiniams atsirastų naujų galimybių, pavyzdžiui, net mokytis kitose vietovėse, nei jie gyvena“.

Ateities ugdyme – ir dirbtinio intelekto galimybės

Viešojoje erdvėje, kaip vienas iš didžiausių nuotolinio mokymosi privalumą, neretai įvardijamas įgytas gebėjimas plačiau naudotis technologijomis. „Erudito licėjaus” direktorius tokius pasisakymus vertina gana skeptiškai. „Kai mes sakome, kad išmokome geriau naudotis technologijomis, tai tas pats, kas sakytume, kad telefone, be skambinimo funkcijos, dar išmokome ir siųsti žinutes. Gebėti paspausti mygtuką, kad prisijungtum į nuotolinę pamoką ar įkeltum užduotį – nėra jokia pažanga. Su tokiu lygmeniu ateities pasaulyje nieko nenustebinsi“, – atvirai mintis dėsto N. Pačėsa.

Docentas atkreipia dėmesį į tai, kad dabar dar labai mažai kalbama apie dirbtiniu intelektu paremtų mokymosi platformų naudojimą. „Mokinių gebėjimų vertinimui mes vis dar aktyviai naudojame labiau tradicinius formatus, duodame jiems vadinamas pratybas ar standartizuotus testus. Bet mokinių gebėjimai yra labai skirtingi. Mokytojas negali čia ir dabar pritaikyti turinio kiekvienam mokiniui, tačiau tai padaryti gali dirbtiniu intelektu grįstos platformos. Jos yra kuriamos taip, kad iš atliekamų užduočių greitai atpažintų, ką mokinys geba, kas jam sekasi geriau ir kas blogiau bei iš karto parinktų jam kitas tinkamas užduotis“, – apie ateities ugdymo galimybes kalba „Erudito licėjaus” direktorius.

Jo teigimu, tokių technologijų įtraukimas į mokymosi procesą dar labiau padidintų jo efektyvumą, o mokytojas, galėdamas įdarbinti šituos modernius mokymo formatus, lygiai taip pat per nuotolį, kaip ir klasėje, galėtų pasiekti daug geresnių rezultatų nei pasiekiama dabar.

Trys dalykai, kurių neliks ateities mokykloje: pažymių, disciplinų, klasių

Atrodo lyg scena iš fantastinio filmo? Vienintelis netikslumas šiame teiginyje yra dėl ateities – mokyklų ar šalių, kuriose įgyvendinami minėti pokyčiai, galime rasti jau šiandien. Pažvelgus, kaip per pastaruosius metus pasikeitė mūsų gyvenimas, keistai atrodo ne šie pokyčiai, o švietimo sistema, kuri nesikeitė daugiau nei šimtmetį. Tad ir šių ugdymo inovacijų tikslas – ne paįvairinti ugdymą ir sudominti mokinį, kaip dažnai supaprastintai pateikiama, o panaikinti esantį atotrūkį, kad mokykla atlieptų modernios visuomenės ir besikeičiančių organizacijų lūkesčius.  

Akivaizdu, kad ugdymo paradigma keičiasi iš esmės. Tradicinio ugdymo pamatas buvo statomas siekiant suteikti mokiniui žinių, parengti nuspėjamiems gyvenimo pasirinkimas ir formalizuotai profesinei aplinkai, o šiandieniame pasaulyje viso to nebelieka. Modernios ugdymo sistemos kelia visai kitus tikslus – kaip parengti mokinį veikti neapibrėžtose situacijoje, kad jis gebėtų greitai susirasti tinkamas žinias ir jas pritaikyti, veikdamas besikeičiančiose žmonių struktūrose ir mobiliose aplinkose.

Vienas reiškinys – kelios disciplinos

Kaip atrodo mokykla ir pamokos, kurios nesuskirstytos pagal mokomuosius dalykus? Vietoje atskirų disciplinų analizuojamos temos, kurios apjungia keletą dalykų. Pavyzdžiui, temoje apie Europos Sąjungą integruojami geografijos, ekonomikos, istorijos, kultūrų, kalbų dalykai. Lyderis pasaulyje, diegiant tokią ugdymo filosofiją – Suomija. Šalis užsibrėžė pereiti prie  bedisciplininio mokymo jau iki 2020 m. ir praplėsti jo taikymo galimybes paskutiniais mokslo metais – vyresniųjų klasių mokiniai patys gali pasirinkti, kokį reiškinį tyrinėti ir kokias žinias gilinti, priklausomai nuo planuojamos profesinės karjeros.

Atskirų dalykų mokymasis formuoja algoritminį mąstymą, o dirbtinio intelekto era žmogui šioje srityje nepalieka vietos. Todėl mokymasis analizuoti temas, tirti fenomenus, kurti naujus sprendinius įgalina atrasti ir jungti įvairias žinias, naudoti ir tobulinti gebėjimus unikaliomis kombinacijomis, kurias sunku skaitmenizuoti. Kitaip sakant, atsitraukimas nuo disciplinų turi įgalinti atrasti jas iš naujo per taikomuosius ir jungiamuosius aspektus, nes inovacijų istorija rodo, kad daugiausia jų sukuriama, jungiant jau esamus sprendimus. Tam reikia labai gerai išlavinto kūrybinio mąstymo, kurio formavimą galėtume pagrįstai įvardyti pagrindiniu ateities ugdymo tikslu.

Visagalis pažymys – ar artėja jo eros pabaiga?

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie neigiamą pažymių įtaką mokinių motyvacijai. Pažymys daugeliui vis dar išlieka lengviausiai suvokiamu, todėl ir pagrindiniu mokymosi kokybės vertinimo kriterijumi. Šia iliuzija gyvena ir tėvai, ir mokytojai, ir patys mokiniai, todėl nieko keista, kad  pažymys pasidaro pagrindiniu mokymosi tikslu.

Ar galime į kelių skaičių skalę sutalpinti tokį įvairiapusį ir kompleksišką fenomeną kaip mokymąsi? Modernus ugdymo procesas yra orientuotas į socialinių kompetencijų ir mąstymo gebėjimų stiprinimą, o juos vertinti pažymiais sudėtinga. Galiausiai pažymys – tai tik momentinė nuotrauka. Siekiant tvaraus požiūrio į mokymąsi, svarbu dėmesį sutelkti į mokymosi esmę, kuri turi skatinti ne konkurenciją, o intelektinį smalsumą – mokymosi procese domėtis ir turtėti tiek žiniomis, tiek įgūdžiais.

Akivaizdu, kad pažymių atsisakymas yra nelengvas pokytis, turintis apimti visą švietimo sistemą – juk universitetai priėmimo procesą taip pat organizuoja atsižvelgdami į studentų rezultatus. Tačiau reikalai ir čia pamažu keičiasi. Singapūras,  kuriame reitingavimas pagal pažymius buvo visuotinai priimtinas ir laikomas pagrindiniu sėkmės kriterijumi, 2018 m. paskelbė palaipsniui atsisakantis šios sistemos. Kaip išsireiškė Ong Ye Kung, Singapūro švietimo ministras, mokymasis nėra varžybos.

Kai išnyksta klasių sienos

Mokymasis tradiciniais būdais šiuolaikinėje visuomenės neatspindi realybės ir tuo labiau ateities profesinės aplinkos. Klasėse dėl fizinio pasyvumo ir vienkryptės informacijos tampa sunku išlaikyti dėmesį, be to, aplinka, kai mokiniai sėdi kiekvienas savo suole,  visiškai nebūdinga darbinei. Joje, atvirkščiai, darbuotojai tampa labai mobilūs, derina darbo biure ir namuose formatus, moderniose organizacijose menksta hierarchinės struktūros, o vietoje jų ima dominuoti projektinės komandos ir interaktyvūs darbo modeliai. Todėl pasaulyje ieškoma būdų, kaip tradicinės klasės aplinka galėtų keistis ar jos iš viso neliktų. Oerestado gimnazija Danijoje yra viena pirmųjų mokyklų pasaulyje, atsisakiusi klasių sistemos. Visas mokyklos pastatas suprojektuotas tarsi viena didelė klasė, kuri gali būti suskirstyta į skirtingas, lengvai transformuojamas mokymosi erdves. Kitos mokyklos stengiasi dalį mokymosi perkelti į realią darbo aplinką – advokatų kontorą, ligoninę, reklamos agentūrą ar kitur, priklausomai nuo kiekvieno mokinio interesų, taip suteikdamos galimybių iš arti pamatyti tikrą darbą tikrame pasaulyje.

Taigi klasių panaikinimas, griauna ne tik fizines, bet ir socialines sienas tarp grupių bei perkelia mokymąsi į atviras ir praktines erdves, kurios provokuoja žinias taikyti, o ne bandyti įsiminti.  Disciplinų eliminavimas leidžia geriau integruoti žinias į visuminį kontekstą, sprendžiant sudėtingas užduotis, o pažymių eliminavimas atveria vietą daugybei kitų motyvuojančių veiksnių, kurie veda žmogų tobulėjimo linkme.

Šie pokyčiai yra būtini ir turi vykti greitai, nes visuomenė, verslas, technologijos keičiasi vis greičiau ir jų epicentre bus žmonės, kurie geba greitai adaptuotis, veikti universaliai ir sparčiai mokytis.

Mokytojos pasakė, ką svarbiau už skaitymą ir rašymą reikia mokėti ruošiantis į pirmą klasę

Pasiruošimas pirmai klasei – iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams. Pirmiesiems kyla klausimų apie naują jų gyvenimo etapą, o antriesiems – kaip vaikus jam tinkamai paruošti. Ar būsimas pirmokas turi mokėti rašyti ir skaityti? Kaip nuteikti vaiką, kad nauja pradžia jam keltų kuo mažiau streso? Kaip ugdyti vaiko savarankiškumą? Ką svarbu žinoti tėvams? – tik keli pagrindiniai klausimai, kurių sulaukia pradinių klasių mokytojos.

„Mes, mokytojai, dažnai sakome taip – kiek tėvai investuos laiko ir dėmesio vaikams pirmaisiais metais, tiek jie laisviau galės atsikvėpti vėlesnėse klasėse“, – teigia „Erudito“ licėjaus pradinių klasių mokytoja Laima Pėtelienė. Ji akcentuoja, kad kai kurių įgūdžių įgijimas dar iki pirmos klasės, gali vaikui padėti lengviau prisitaikyti prie mokyklos aplinkos. Tik to nereikėtų palikti paskutinėms dienoms, nes kai kurie įgūdžiai nėra greitai išugdomi, nors savo svarbumu pralenkia mokėjimą skaityti ir rašyti. Kokie jie – dalinasi „Erudito“ licėjaus pradinių klasių mokytojos Laima Pėtelienė ir Jolanta Derkač.

Kokie įgūdžiai svarbūs būsimam pirmokui?

Mokytojos akcentuoja – akademinė parengtis nėra pagrindinis dalykas. „Dažnai sakoma, kad svarbu namuose išmokyti vaiką skaičiuoti, skaityti. Labai gerai, jei vaikas jau pažįsta spausdintines raides, moka užrašyti savo vardą ir net po truputį skaito – jis pats geriau jausis, kai jam lengviau seksis mokykloje. Bet aš niekada nerekomenduočiau mokyti namuose rašyti rašytinių raidžių. Jei vaikas išmoksta neteisingai laikyti pieštuką, netaisyklingai vesti linijas, tai pakeisti įgūdį yra kur kas sunkiau nei išmokyti naujai“, – sako mokytoja L. Pėtelienė.

Pasak jos, daug vertingiau, jei vaikas namuose spalvina, karpo, klijuoja, lipdo, konstruoja – taip vystosi jo smulkioji motorika. „Dažnai pastebime, kad pirmokams labai sunku laikyti parkerį, rašydami jie greitai pavargsta. Dabar vaikai daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar plančetės. Naudojant šiuos įrenginius dirba visai kiti rankos raumenys. Aš dažnai tėvams sakau – jei vaikas moka spalvinti neišeidamas už paveikslėlio kraštų, tai reiškia, kad jo riešas dirba gerai ir jam nekils problemų mokantis rašyti“, – akcentuoja mokytoja.

Anot L. Pėtelienės, dar labai svarbu, kiek namuose skaitoma, sekama pasakų. „Dažnai tėveliai skundžiasi, kad vaikas neskaito knygų, teigia, kad jam neįdomu. Išmokęs skaityti, kurį laiką vaikas tai daro mechaniškai, neprisimena perskaityto turinio. O jei pats skaitymo procesas sunkiau sekasi, jis gali prarasti motyvaciją, norą domėtis knygutėmis“, – atkreipia dėmesį mokytoja. Dėl to ji pataria skirti laiko paskaityti kartu su vaiku, ragina namuose rengti knygų skaitymo vakarus, kai skaito vis kitas šeimos narys. „Tai ir puiki galimybė ir pasikalbėti apie knygutę, veikėjus, vertybes. Taip diskutuojant plečiasi vaikų žodynas, gerėja skaitymo, kalbėjimo, pasakojimo įgūdžiai, kurie labai pravers ugdymo procese“, – sako L. Pėtelienė.

Mokytojos neretai pasigenda ir vaiko gamtinių žinių, juos supančios aplinkos pažinimo – kokie gyvūnai gyvena Lietuvoje, kokie čia yra metų laikai, kokie mėnesiai sudaro metus ir pan. „Gamtos mokslų sritys itin dažnai būna labai apleistos. Vertėtų koncentruotis į įvairiapusiškesnį vaiko lavinimą, neapsiriboti vien raidėmis ir skaičiais“, – pataria L. Pėtelienė.

Psichologinis pasirengimas mokyklai – kaip tą padaryti?

Mokytoja Jolanta Derkač pastebi, kad neretai patys tėvai, to nesuvokdami, artėjant mokslo metams pradeda kelti vaikui stresą. „Baigiantis vasarai net ir tokie nekalti tėvelių pasakymai, kaip kad „tuoj ateis rugsėjo 1-oji – prasidės rimtas darbas“ ar panašiai, gali vaikui kelti mokyklos baimę. To neturėtų būti. Priešingai – reikėtų su vaikais kalbėtis ir jų klausti, kaip jie jaučiasi, patikinti, kad jų nerimas yra natūralus“, – pataria ji.

„Erudito“ licėjaus mokytojos siūlo su vaikais pasidalinti savo teigiamomis mokyklos patirtimis. Be to, vertėtų papasakoti bendrąją informaciją apie mokyklą – kad tai yra vieta, kur jie daug ką sužinos, išmoks, susipažins su kitais vaikais; kad ten yra pamokos, kurias moderuoja mokytojas ir kad tas laikas yra skirtas mokytis; taip pat yra pertraukos – laikas pailsėti, susitvarkyti darbo vietą, pasiruošti kitai pamokai.

„Su šia tvarka mokykloje vaikus supažindina mokytojai, bet kai apie tai iš anksto pradeda kalbėti ir tėvai, atėjęs į mokyklą vaikas gauna harmoningesnį supratimą, patvirtinimą, kad čia viskas gerai, kad taip ir yra, kaip jam pasakojo tėvai“, – pastebi L. Pėtelienė.

Dėmesys savijautai, o ne pasiekimams

Anot L. Pėtelienės, nuteikti vaiką drąsiau pasitikti nežinomybę padeda ir situacijų modeliavimas – aptarimas, kur prireikus vaikas gali kreiptis pagalbos, ką daryti po pamokų, jeigu kartais tėveliai neatvažiuotų laiku jo pasiimti ir panašiai. Tai, anot mokytojų, sumažina vaiko stresą nežinomose situacijose, jis jaučiasi saugesnis.

Derkač atkreipia dėmesį, kad taip pat tėvai turėtų stebėti vaikus – kokios nuotaikos jie išeina ir sugrįžta iš mokyklos. Bet jie taip pat turėtų suprasti, kad vaikų atsakymas į tėvų klausimą „kaip sekėsi“ yra formuojamas pagal paskutinę vaiko patirtą emociją – jei jis išeidamas susierzino, tai gali ir sakyti, kad viskas blogai.

„Labai svarbu, kai tėvai vaiką padrąsintų, o ne skubotai imtų dalinti patarimus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Reikia stengtis įsijausti, suprasti, su kokiais sunkumais vaikas asmeniškai susiduria, kas jam kelia nerimą. Būna, kad net nepavykęs batų raištelių užsirišimas kelia jam tokius vidinius sunkumus, kad visa diena nueina niekais. Labai svarbu tėvams pastebėti, kas vyksta, o vaikams jausti – kad tėvai rūpinasi jų sunkumais, nerimu. Daug svarbiau paklausti, ne „kaip tau sekėsi?“, o „kaip tu jautiesi?“, – atkreipia dėmesį mokytoja L. Derkač.

Savarankiškumas pirmoje klasėje – ką vaikas turi mokėti?

Už akademinę parengtį kur kas svarbiau ir kai kurios vaiko savarankiškumo apraiškos. Mokytojos patvirtina – atsakomybė ir savarankiškumas ugdomi ir mokymosi procese, bet yra tam tikri dalykai, kuriuos savo amžiaus grupėje vaikai jau turi mokėti padaryti patys. Gebėjimas atpažinti savo daiktus, užsirišti batus, apsirengti, susitvarkyti drabužėlius, mokėti susidėti savo daiktus, pasivalyti stalą – tai tik keletas labai svarbių įgūdžių.

„Tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kai pasidrožęs pieštuką vaikas nesugeba sušluoti šiukšlyčių, nes nemoka laikyti šluotos. Darbo užbaigimui ir savo vietos susitvarkymui mes skiriame labai daug dėmesio“, – pasakoja L. Pėtelienė.

Jai antrina ir mokytoja Jolanta: „Svarbu mokėti pasiruošti savo darbo vietą, rašymo priemones, susidėti kuprinę – tai turėtų būti ne tėvelių pareiga. Aš kartais girdžiu vaiką sakant „man mamytė neįdėjo“ – taip neturėtų būti. Dėl to labai naudinga, kad ir šešiametis namuose jau turėtų pareigas, atsakomybes, išmoktų laikytis susitarimų ir suprastų, kad jų nevykdant susiduriama su pasekmėmis, kaip kad tvarkingai nesusidėjus kuprinės – pamokoje gali neturėti liniuotės“.

Mokytojos pataria – kaip ruoštis mokyklai kartu su vaikais

Vienas geriausių būdų, kaip mokyti vaiką bendradarbiavimo, taisyklių ir pareigų laikymosi, emocijų valdymo, anot mokytojų, yra stalo žaidimai visai šeimai. Žaidžiant vaikai mokosi suvokti taisyklių reikšmę, suprasti, kad jų negalima laužyti ar ignoruoti, nes tada sulaukiama pasekmių.

Vis tik, ir čia, pastebi L. Derkač, nereikėtų daryti esminės klaidos. „Kartais mes, kaip tėvai, norime, kad vaikas nuolat jaustų pergalės skonį ir visada leidžiame jam laimėti žaidimą. Toks vaikas mokykloje nemoka susitaikyti su nesėkme. Jis dažnai taip skaudžiai ją išgyvena, kad, nežinodamas, kaip susidoroti su situacija bei jį užklupusiomis emocijomis, gali įžeisti ar net nuskriausti kitą. Dėl to, stalo žaidimai turėtų būti žaidžiami sąžiningai, laikantis taisyklių ir nuleidžiant visuomet laimėti vaikui“, – akcentuoja mokytoja.

Kitas svarbus dalykas, kam reikėtų pradėti ruoštis iš anksto – nauja dienotvarkė. Pasak mokytojų, svarbu ne tik padėti vaikui įprasti keltis, eiti miegoti ir valgyti vienodu rėžimu. „Tėveliai turėtų padėti vaikui susidėlioti ir dienotvarkę po pamokų bei prižiūrėti, kaip jos laikomasi. Ypač pirmąjį mėnesį. Pas mus mokykloje nėra namų darbų, bet kartais norime, kad namuose vaikas užbaigtų tai, ko nespėjo padaryti klasėje. Didelį dėmesį skiriame ne atliekamų darbų kiekybei, o kokybei, jų užbaigtumui. Vietoje namų darbų pas mus yra savaitės užduotėlės, todėl reikėtų padėti vaikui pasiplanuoti, kada jas atlikti“, – pataria mokytoja L. Pėtelienė.

Anot jos, tėvai jokiu būdu neturėtų įprasti užmigdę vaikus patys jiems sudėti kuprines ar atlikti užduotėles už juos. „Tėvai jau mokėsi mokykloje savo laiku, užduotys yra skirtos vaikams. Bet, ką jie gali padaryti iš savo pusės, tai skirti laiko vaikams, klausti, domėtis jais“, – sako „Erudito“ licėjaus mokytoja.

„Erudito licėjaus“ pavaduotojas Rokas Balčiūnas: pandemija išeis į naudą ir mokiniams, ir švietimo sistemai

Nuotoliniu būdu besimokančius mokyklinukus jau dabar vadina prarastąja karta, kuri nesugebės prisitaikyti darbo rinkoje ir gyvenime. Rokas Balčiūnas, tarptautinės Kaune ir Vilniuje veikiančios privačios mokyklos „Erudito licėjus“ mokytojas ir pavaduotojas ugdymui, sako, kad taip gali kalbėti tik tie, kam mokymo programos yra svarbesnės už vaikų poreikius. Jo teigimu, pandemija kaip tik tapo paskata imtis būtinų, esminių švietimo sistemos pokyčių.

R. Balčiūnas, dešimt metų dirbantis fizikos, matematikos, technologijų ir IT mokytoju, sako, kad gyvename laikotarpiu, kuris neabejotinai bus įtrauktas į istorijos vadovėlius.
„Yra tokių mokinių, kuriems nuotolinis mokymasis tapo išsigelbėjimu; jie prisitaikė, atrado save. Kitiems šis laikotarpis – sudėtingas, juos psichologiškai veikia tai, kad negali gyvai bendrauti, apkabinti draugo“, – sako jis.

Pašnekovas svarsto, kad pandemija vaikus išmokys labiau vertinti tikras patirtis – bendras keliones, ekskursijas, pamokas. Taip pat, jo nuomone, turėtų kristi pažymio kultas. O viena didžiausių prošvaisčių, kurias atvėrė nuotolinis mokymas, yra galimybė paskatinti būtinius pokyčius švietimo sistemoje.
Taisyklės buvo svarbiau nei mokinių poreikiai.

Nors mėgstama kalbėti apie įsišaknijusias Lietuvos švietimo sistemos problemas, R Balčiūnas teigia, kad bėdų nei su pačia švietimo sistema, nei su jos programomis nėra – programose nėra apibrėžiamas jų įgyvendinimas, ugdymo planus galima lanksčiai interpretuoti.

„Didžiausia problema yra švietimo sistemos administravimas. Iki šiol visur, kur mėgindavau įgyvendinti kokią nors naują idėją, anksčiau ar vėliau atsimušdavau į biurokratinę, administracinę sieną. Ir tai nėra programos bėdos – tai susiję su baime mėginti daryti kitaip, geriau“, – sako mokytojas.

Jis prisimena istoriją: pirmaisiais metais pradėjęs dirbti mokykloje, fizikos pamokų metu turėjo mokinių, kurie tiesiog žaisdavo kortomis.

„Švelniai tariant, jie nejuto motyvacijos: pamokas lanko, bet niekas jiems neįdomu, todėl sėdi ir pliekia kortomis. Sugalvojau pasiūlyti: žaisti galite, bet ne kortomis. Jie mane išgirdo, ėmėsi šaškių, vėliau pradėjo mokytis šachmatais. Per pertraukas kartu pažaisdavome, naujų ėjimų išmokdavome, pradėjo megztis ryšys. Tačiau apie mūsų susitarimą sužinojo pavaduotoja ir uždraudė bet kokius žaidimus. Viskas baigėsi tuo, kad vaikai vėl pradėjo žaisti kortomis. Šitą situaciją atsimenu kaip pavyzdį, kai buvo galima problemą išspręsti, vaikus sudominti ir įtraukti, bet mokykla pasirinko elgti taip, kaip liepė taisyklės“, – pasakoja R. Balčiūnas.

Anot jo, tokie pavyzdžiai atskleidžia esminę sistemos bėdą.

„Pakeitus vadovėlio viršelį, ar popierinę knygą perkėlus į el. erdvę, ugdymo procesas nepatobulės, nes nėra iniciatyvos taikyti, integruoti, jungti žinių ir sekti tendencijų“, – mano mokytojas.
Karantinas paspartino lauktus pokyčius.

Pasak jo, pandemija šioje nepajudinamoje administracijos sienoje jau įskėlė plyšių – apčiuopiamų pokyčių galima tikėtis gana greitai.

„Traukiasi dalis mokytojų, kurie nepavežė nuotolinio darbo tempo, nenorėjo keistis. Kalbu ne apie amžių, o apie požiūrį. Mokymo sistemoje lieka vis mažiau ekspertų, kurie jaunesniems kolegoms sako „nekelk galvos aukščiau“, o mokiniams komanduoja: „nešnekėkit, dabar aš šneku“. Ateina vis daugiau specialistų, kurie dirba ne dėl to, kad taip yra pripratę, o iš pašaukimo, ir turi daug gerų, naujų idėjų. Mokytoju niekas netampa dėl pinigų, net jeigu atlygis būtų dvigubai didesnis. Čia ne tas darbas, kurį dėl pinigų galėtum „kaip nors ištverti“, – sako R. Balčiūnas.

Anot jo, yra požiūrio, jog jam – privačios mokyklos darbuotojui – kalbėti yra paprasčiau. Tačiau jis akcentuoja, kad į geriausių mokyklų sąrašus patenka ne vien privačios mokyklos, o pastarosios taip pat neišradinėja stebuklų.

„Erudito licėjaus“ pavaduotojas įsitikinęs, kad ir privačioms, ir valstybinėms mokykloms svarbu ne keisti švietimo programas, o vadovaujantis jomis ugdyti asmenybes, kurios ne tik išlaikys egzaminus, bet ir sėkmingai prisitaikys ateities darbo rinkoje.

„Akademiniai rezultatai yra vienas iš tikslų, tačiau ne vienintelis; jie šliejasi greta bendrųjų kompetencijų, gebėjimo komunikuoti, kritinio mąstymo – įgūdžių, kurie žmogui bus svarbūs visą likusį gyvenimą“, – pašnekovas pabrėžia, kad ugdymo metodika turi tarnauti ne švietimo sistemos, mokytojų ar tėvų, o ugdytinių ateities poreikiams.

Mokytojo sėkmės pagrindas – su mokiniais sukurtas ryšys.

Paklaustas, ar patys mokiniai žino, ko nori iš mokytojo, R. Balčiūnas sako nesantis tikras – labai retai mokytoją jie sąmoningai pasirenka kaip mentorių.

„Pradėjęs mokyti maniau: dabar jau taip išmokysiu, kaip niekas manęs nemokė! Tačiau pradedi dirbti ir supranti, kad mokiniai yra skirtingi, jie nepriima informacijos taip, kaip tu tikiesi“, – kalba jis.

Anot pašnekovo, mokytojui pirmiausia svarbu išsiaiškinti, koks jo paties tikslas: vaikams prikišti kuo daugiau informacijos ar būti tuo, kuris veda juos per jų pačių pažinimo kelią.
„Jų pažinimo kelias gali būti visiškai kitoks, negu mano, bet tai nėra blogai. Reikia suprasti psichologinius, biologinius procesus, kurie vyksta vaikuose. Jie padeda paaiškinti jų elgesį. Taip pat svarbu stebėti savo reakciją, nieko nepriimti asmeniškai. Mano siekis – kurti ryšį, tam reikia kantrybės, gebėjimo įsiklausyti“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Jis juokauja, kad patys mokiniai tiesiog nori mažiau užduočių ir daugiau laisvės.

„Tačiau tai, ką vaikas galvoja, ir ko jam iš tiesų reikia, yra du skirtingi dalykai. Pasąmoningai, sakyčiau, mokiniai mokytojuose ieško sektino pavyzdžio. Juo niekada nebus tas, kuris klasėje vaidina vadą, kuriam užtenka tokio ugdymo, kai vaikai užsirašo, ką jis diktuoja. Mokinius įkvepia tie mokytojai, kurie dalinasi savo vertybėmis, požiūriu į gyvenimą, motyvuoja, užmezga ryšį ir leidžia žaisti šachmatais vietoj matematikos. Tais atvejais, kai mokinys randa ryšį su mokytoju, jame užsidega ugnelė. Kuo daugiau dirbu, tuo labiau įsitikinu, kad svarbiausia – ugdyti asmenybę. Gyvenimo pamokos niekada nesibaigia“, – kalba R. Balčiūnas.

Kaip padėti paauglio asmenybei bręsti: 4 galimos konflikto sprendimo strategijos

Nuo pat gimimo, mes žmonės esame „užprogramuoti“ augti ir tobulėti. Smalsumas ir noras pažinti, kas kiekvienam iš mūsų yra įdomu ir nauja, yra dalykai, kurie mus ir skatina tobulėti. Augimas, tai visų pirmą,  kūno augimo pokyčiai, kuomet kūdikis tampa vaiku, po to paaugliu ir, galiausiai, suaugusiu asmeniu. Tačiau pats įdomiausia augimas – tai žmogaus asmenybės brendimas ir tobulėjimas. Trumpai apibrėžiant, asmenybę galime suprasti kaip būdus, kuriais mes reaguojame į mus supančią aplinką ir kaip bendraujame su aplinkiniais. Kiekvieno žmogaus asmenybė – unikali ir nepakartojama. Todėl vieniems, patinka garsiai save išreikšti ir daug bendrauti. Kitiems, atvirkščiai, reikia tylos, susikaupimo ir vienumos. Mūsų bendravimas dėl šių skirtumų įgauna žavesio, įdomumo ir netikėtumo elementų, bet tuo pačiu, mūsų skirtybės sukuria erdvę ir patiems įvairiausiems bendravimo nesusipratimams bei konfliktams.

Žmogaus asmenybei būdinga tai, kad ji, panašiai kaip ir kūnas, auga ir turi galimybę nuolat tobulėti. Paauglio reakcijose, ypač jei jas lyginsime su vaiko reakcijomis,  šis asmenybės tobulėjimas, pastebimas, kai paauglys, kur kas lengviau nei vaikas, supranta, kodėl kartais jis jaučiasi taip, kaip jaučiasi. Vaikystėje sunku suprasti, pavyzdžiui, kaip mus užplūsta didelis pyktis. Bet paauglystėje jau daug aiškiau, kokios priežastys lemia, kad esame pikti, susierzinę ar, atvirkščiai – labai laimingi. Paauglystėje mums nesunku suvokti, kodėl kitas žmogus gali jaustis visiškai priešingai, nei kad jaučiuosi aš. Neatskiriama paauglio asmenybės brendimo dalis – paauglio poreikis pažinti tiek save, tiek suvokti savo vietą pasaulyje. Paaugliui natūraliai kyla klausimai: “koks aš esu ir kuo skiriuosi nuo kitų?”, “kokį mane mato kiti?”,  “kas man svarbu?”. Tenkinant šį poreikį, paaugliui būtina priklausyti savo bendraamžių grupei, kurioje galimas bendravimas vienas su kitu, kaip lygus su lygiais. Ir jei vaikystėje draugo kriterijų atitinka tas vaikas, su kuriuo smagu žaisti, tai paauglystėje, svarbiausias draugystės kriterijus  – vertybinis panašumas, t.y.  paauglį su draugais sieja panašūs pomėgiai, nes draugų grupės vertybės yra panašios. Tačiau netgi panašios, paauglius vienijančios, vertybės neapsaugo jų nuo tarpusavio konfliktų ir įvairiausių nesusipratimų. Mokytojai yra tie asmenys, kurie ypač dažnai susiduria su paauglių tarpusavio konfliktais.  Juk išties didelė paauglių bendravimo, o tame tarpe ir konfliktų,  dalis vyksta būtent mokykloje arba sprendžiant su mokykla susijusius reikalus. Tiesa sakant, įvairūs bendravimo nesutarimai lydi mus visą mūsų gyvenimą. Ir jei vaikystėje susipykus su draugu, vaikas dažniausiai pasiguodžia tėvams, tai paauglystėje, tarpusavio nesutarimus paaugliai labiau linkę spręsti patys. Taip, kaip moka. Mokykloje paauglių bendravimo konfliktai kyla dėl pačių įvairiausių priežasčių, tokių kaip: nesusipratimai ir nesusikalbėjimai (klausymo ir bendravimo įgūdžių stoka); įžeisti jausmai, nuvilti norai; nesugebėjimas pasakyti, ko noriu; konkuravimas; netinkami konflikto sprendimo būdai.

Svarbu suprasti, kad žmonių tarpusavio konfliktai / nesutarimai yra neišvengiama bendravimo dalis. Tuo pačiu bendravimo konfliktai yra ir sąlyga leidžianti mūsų asmenybėms augti bei tobulėti. Susidūrus su bendravimo nesklandumais, pirmiausiai, mums suaugusiems yra svarbu išmokti tinkamai reaguoti konfliktų metu. O po to, padėti ir paaugliams išmokti tinkamų reakcijų. Pasak klinikinės psichologės dr. Lisa Damour, paaugliai (ir suaugusieji) reaguoja į tarpusavio bendravimo konfliktus keturiais būdais:  „buldozerio“, „durų kilimėlio“, „durų kilimėlio su dygliais“ ir „kolonos“.  „Buldozeris“ dalyvauja konflikte menkindamas ir  niekindamas kitų žmonių nuomonę, jausmus ir pastangas. „Durų kilimėlis“ konflikte dalyvauja leisdamas, kad į jo nuomonę, jausmus ir pastangas kiti žmonės net neatsižvelgtų. O „durų kilimėlis su spygliais“ dalyvauja konflikte leisdamas, kad į jo nuomonę, jausmus ir pastangas kiti žmonės neatsižvelgtų, tačiau vėliau, pritaikęs gudrią ir, paprastai, slaptą taktiką, atkeršija asmenims, kurie neatsižvelgė į jo nuomonę bei jausmus. Dažnai toks kerštas įvykdomas į ginčą pasitelkiant kitus asmenis, vaidinant auką, bandant kitiems žmonėms sukelti kaltės jausmą. Nei vienas iš šių trijų dalyvavimo konflikte būdų nėra tinkamas. Kodėl? Nes nepadeda nei sėkmingai išspręsti konflikto, nei pagarbiai bendrauti ateityje. Nes nepadeda mūsų asmenybėms augti. O ir neišmoko mus naujų, mums naudingų elgesio būdų. Tuo tarpu jei reaguojame į konfliktinę bendravimo situaciją pasitelkdami „kolonos“ būdą,  sugebame pagarbiai ir tvirtai išreikšti savo nuomonę bei jausmus, o ne pažeriame kaltinimus. O tuo pačiu – gerbiame ir kitų konflikte dalyvaujančius asmenų nuomonę bei jausmus. Konfliktinėje bendravimo situacijose visada verta atsiminti, kad kaltinamas žmogus gali reaguoti tik dvejopai – pulti arba susigūžti. Abiem atvejais mums nepavyks su kitu žmogumi konstruktyviai pasikalbėti ir / ar rasti tinkamus situacijos sprendimo būdus.

Kaip padėti paaugliams „būti kolonomis“, sprendžiant jų tarpusavio konfliktus? Pirmiausiai, mes suaugusieji, patys turėtume būti išbandę šį reagavimo į konfliktines situacijas būdą. Paaugliai, o ir suaugusieji, efektyviausiai mokosi ne klausydami, o stebėdami. Mes suaugusieji, „būdami kolonomis“ konfliktinėse situacijose, visų pirma, turėtume būti atidūs savo pačių pojūčiams, jausmams ir mintis, kurie kyla konflikto metu. Kai suprasime, kaip jaučiamės ir ką mąstome, konfliktinės situacijos metu, mūsų žodinės reakcijos, turėtų būti nukreiptos į mūsų jausmų ir minčių įvardijimą, bet ne kitos konflikto pusės(ių) kaltinimą. Pavyzdžiui, „aš jaučiuosi atstumta(s), kuomet jūs priimate sprendimus nepasitarę su manimi“ arba „aš pasimečiau, kuomet pristatymo metu tu mane nutraukei, nes aš vyliausi, kad tu išklausysi mano nuomonę ir aš tikiuosi, kad mes gerbsime vienas kitą, net jei nesutinkame su vienas kito nuomonėmis“

Mokant paauglius „būti kolonomis“, pirmiausiai, svarbu kviesti paauglius prisiminti jiems labiausiai atmintyje išlikusius, arba neseniai vykusius jų bendravimo konfliktus. Atsiminus, svarbu padėti paaugliams atpažinti, koks yra jų dalyvavimo konflikte būdas. Ir jei kartu su paaugliais atpažįstame, kad konflikte jie dalyvauja kaip „buldozeriai“, „durų kilimėliai“ ar „durų kilimėliai su spygliais“, paprašykime jų užduoti klausimą sau patiems: „kokia man nauda iš to, kad konflikte dalyvauju, kaip …?“ Paprastai, žmonės, kuomet jiems užduodamas panašus klausimas, atsako – „man palengvėjo“.  Tada galime paauglius pakviesti įsivaizduoti, o kaip jiems palengvėtų, jeigu jie naudotų „kolonos“ dalyvavimo konflikte būdą t.y. gerbtų save ir kitą. Pokyčių kartais lengviausia pradėti siekti leidžiant sau įsivaizduoti tuos pokyčius. Padėkime paaugliams įsivaizduoti šiuos pokyčius užduodami klausimus:  „kokioje situacijoje, kokioms aplinkybėms esant, su kokiais žmonėmis, visai tikėtina, kad tu panaudosi „kolonos“ reagavimo būdą?“ Pasidalinkime savo patirtimis, kaip mes jaučiamės, ką mąstome konfliktų metu. Prisiminkime, kad paaugliai jau supranta ir kaip jie jaučiasi, ir kaip gali jaustis kitas žmogus.  Na ir galiausiai, pakvieskime paauglius išbandyti „kolonos“ dalyvavimo konflikte būdą, nes be praktikos įgūdžiai nesusiformuoja. Bandydami naujus, išmintingus ir naudingus mums dalykus, mes kaip asmenybės augame ir tobulėjama.

Straipsnio autorė „Erudito licėjaus” psichologė Virginija Rekienė

Vaikų emocinė gerovė internete – psichologė pataria, kaip rizikas paversti galimybėmis

Internetas yra neatsiejama XXI a. vaikų gyvenimo dalis, stipriai paveikusi tai, kaip vaikai ieško informacijos, bendrauja, pramogauja, išreiškia save, žaidžia bei mokosi. „Interneto naudojimo rizikos vaikų emocinei gerovei yra dažniau ir plačiau aptariamos nei interneto teikiamos galimybės, pamirštant, kad susidūrimas su rizika ir jos sėkmingas įveikimas yra sąlygos, padedančio vaikams ugdyti psichologinį atsparumą. Tačiau tiek tėvams, tiek mokytojams, siekiant užtikrinti vaikų emocinę gerovę, iškyla sunkumų“, – sako „Erudito licėjaus“ psichologė Virginija Rekienė.

Dabar vos tik gimęs vaikas patenka į pasaulį, kuris yra kupinas skaitmeninių technologijų ir neįsivaizduoja jo kitokio. Tačiau tėvams, kurių vaikystė prabėgo be interneto, mąstant apie jo suteikiamas galimybes ir grėsmes kyla natūralus nerimas – ar tikrai šios naujovės nėra žalingos? Psichologė dalinasi savo įžvalgomis bei patarimais, kaip pastebėti grėsmes, padėti jas įveikti ir užtikrinti vaikams emocinę gerovę.

Ką apie vaikus ir skaitmenines technologijas sako skaičiai?

Visame pasaulyje vaikų, kurie namuose turi prieigą prie interneto, skaičius nuolat auga. 2019 m. duomenimis, 90 proc. Europos sąjungos namų ūkių turėjo prieigą prie interneto (2007 m.– 53 proc.), o Lietuvoje – 82 proc. (2010 m. – 61 proc.). Atliktų tyrimų duomenimis, 9–16 metų amžiaus ES gyvenantys vaikai kasdien internete praleidžia vidutiniškai 3 valandas. Lietuvoje vidurkis panašus – 171 minutė.

Anot V. Rekienės, pirmosios vaikų patirtys su skaitmeninėmis technologijomis įvyksta dar iki antrųjų jų gyvenimo metų. „Maži vaikai skaitmeninėmis technologijomis naudojasi savo malonumui, dažniausiai tai vaizdo įrašų žiūrėjimas. Jiems nesvarbu, per kokią priemonę žiūrėti – planšetę, televizorių, telefoną ar kompiuterį. Tačiau jie jau puikiai supranta, kad jei įrenginys yra prijungtas prie interneto, vaizdo įrašų pasirinkimo galimybės labai išsiplečia“, – sako „Erudito licėjaus“ psichologė.

Vyresni, 9–16 metų, vaikai, kaip atskleidė 2020 m. publikuotas tyrimas, dažniausiai leidžia laiką internete žiūrėdami vaizdo įrašus, klausydami muzikos, žaisdami žaidimus, lankydamiesi socialinių tinklų svetainėse, bendraudami su šeima ir draugais.

Kaip vaikų emocinė gerovė susijusi su skaitmeninėmis technologijomis?

Pasak psichologės, emocinė vaiko gerovė yra svarbus vaiko sveikatos komponentas. „Emocinė gerovė apima vaiko patiriamas emocijas, jo saugumo jausmą, taip pat įvairias asmenines problemas, su kuriomis jis susiduria. Vaikai, kurių emocinės gerovės lygis yra aukštesnis, pasižymi didesniu emocinio atsparumo lygiu, o tai reiškia, kad jie patiria daugiau malonių emocijų tokių kaip laimė, džiaugsmas, o taip pat lengviau ištveria ir sunkesnes, sudėtingas emocijas – netektį, liūdesį, pyktį, nusivylimą“, – akcentuoja V. Rekienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad iš suaugusiųjų neretai girdimas susirūpinimas – ar vaikų emocinė gerovė dėl skaitmeninių technologijų naudojimo neprastėja? „Žiniasklaidoje ir kai kuriuose moksliniuose sluoksniuose vis dar gyvos baimės, kad išmanieji telefonai žlugdo visą vaikų kartą. Tačiau tyrimai ir statistika rodo, jog vaikai naudojasi skaitmeninėmis technologijomis norėdami atsipalaiduoti, surasti moralinės ir socialinės paramos šaltinius, siekia palaikyti tarpusavio santykius, o visi šie dalykai kaip tik yra naudingi vaikų emocinei sveikatai“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Dažna tėvų baimė – kad vaikas su skaitmeninėmis technologijomis praleidžia per daug laiko. V. Rekienė įsitikinusi – negalima vienareikšmiškai apibrėžti, koks valandų, praleistų prie ekranų, skaičius yra žalingas. „Kiekvienam vaikui, priklausomai nuo jo asmenybės, tą laiką reikėtų parinkti atskirai. Kad vaikas jau per daug laiko praleidžia internete galima matyti tuomet, kai buvimas prie ekranų pradeda trukdyti kitoms vaiko veikloms, pavyzdžiui, kai vaikas neatsitraukia nuo interneto net patenkinti būtinųjų fiziologinių poreikių, tokių kaip valgymas, arba kai atsitraukęs nuo skaitmeninių technologijų jis neužsiima kita veikla – žaidimais, skaitymu, ėjimu į lauką“, – įspėja psichologė.

Interneto grėsmės – kaip jų išvengti?

Natūralu – kuo daugiau laiko praleidžiama internete, tuo daugiau galimybių susidurti su grėsmėmis. „Tėvai, mokykla ir bendruomenė labiausiai nerimauja dėl to, ką vaikai veikia internete, o tiksliau – ar vaikai internete nesusiduria su neigiamomis patirtimis. Tai tokios patirtys internete, kurios kelia vaikams susirūpinimą, susierzinimą, liūdesį, nerimą, išgąstį, nejaukumo jausmą“, – pasakoja V. Rekienė. Ji atkreipia dėmesį – vaikai, kurie yra linkę būti labiau pažeidžiami realiame pasaulyje – labiau pažeidžiami yra ir internete.

Pagrindinės internete tykančios grėsmės yra reklama, melagingos naujienos, užslėpta rinkodara, žalingas turinys, rizika patirti patyčias, galimybės sutikti žmones, kurie bando pasinaudoti vaiku, įtraukti į įvairias nelegalias veiklas; grėsmė yra asmeninės informacijos netinkamas panaudojimas, žalingų patarimų, susijusių su savižudybe, valgymo sutrikimais ar panašiai, tikimybė.

„Erudito licėjaus“ psichologė atkreipia dėmesį – kalbant apie vaikų skaitmeninių technologijų naudojimą negali praslysti pro akis tai, kad pačių tėvų pozicija skaitmeninio pasaulio galimybių ir grėsmių atžvilgiu yra labai prieštaringa. „Tėvai dažniausiai turi dvi strategijas vaikų skaitmeninių technologijų naudojimosi atžvilgiu: leisti arba riboti. Tyrimai parodė, kad strategijos pasirinkimas susijęs su pačių tėvų skaitmeninio raštingumo įgūdžiais: tėvai, kurių skaitmeninio raštingumo įgūdžiai yra didesni – labiau linkę suteikti vaikams galimybes naudotis skaitmeninėmis technologijomis, o tėvai, kurių skaitmeninio raštingumo įgūdžiai yra menkesni, linkę riboti vaiko galimybes naudotis internetu“, – pasakoja psichologė.

Anot jos, tyrimais patvirtinta, kad efektyvesnė yra leidžianti strategija su nuosaikiu ribojimu. Naudojant tokią strategiją vaikui suteikiama galimybė įgyti tvirtesnį psichologinį atsparumą. Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas sėkmingai susitvarkyti su įvairiais iškilusiais sunkumais, nepalankiomis situacijomis, išmokimas kritiškai vertinti rizikas, spręsti jas, o taip pat prisiimti atsakomybę už jų sukeltas pasekmes.

Ką svarbu žinoti tėvams ir mokytojams apie internetą?

Rekienė atkreipia dėmesį – vis tik vaikai internete gali rasti ir labai daug galimybių: informacinių išteklių mokymuisi, galimybių susisiekti su kitais, panašių interesų turinčiais, vaikais, dalintis patirtimis ir idėjomis, veikti bendras veiklas, reikšti savo pilietiškumo poziciją, kurti turinį, išreikšti savo tapatumą, ieškoti idėjų. Tačiau interneto tyrinėjimas, anot jos, jokiu būdu negali būti paliktas paties vaiko atsakomybei.

„Erudito licėjaus“ psichologė akcentuoja – svarbu domėtis vaiku ir jo veikla internete, o taip pat – patiems tėvams ir mokytojams privalu mokytis visą gyvenimą. „Skaitmeninės technologijos yra viena iš tų sferų, kuri labai sparčiai kinta, todėl mums būtina sekti naujoves, neatsilikti nuo jų. Kartais sutinku tėvų, kurie su pasididžiavimu sako, kad nesidomi socialiniai tinklais ir mano, jog tai yra didelė nesąmonė. Iš tiesų gaila dėl tokios tėvų nuomonės, nes tokiu būdu jie praranda galimybę pažinti vaiko pasaulį. Būtina kalbėtis su vaikais, apie tai, kur internete jie jaučiasi saugūs, sulaukia palaikymo, diskutuoti interneto saugumo temomis, kalbėti apie pavojus internete, kaip elgtis susidūrus su jais, pastebėti, kas vaikams kelia nerimą“, – pataria psichologė.

Tėvų atsakomybė, anot jos, yra ir inicijuoti naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis taisykles, užtikrinti jų laikymąsi. „Svarbu susitarti su vaiku kaip, kada ir kokiomis priemonėmis jis galės naudotis skaitmeninėmis technologijomis, pavyzdžiui, kai yra atliktos visos pareigos, padaryti namų darbai. Pravartu nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis vaikas nesinaudos skaitmeninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, valgant ir valandą prieš miegą“, – pataria V. Rekienė.

Ji ragina atkreipti dėmesį, jei internete praleidžiamas laikas jau pradeda trukdyti įprastam kasdieniam vaiko gyvenimui. „Taip būna tuomet, kai prašymas atsitraukti nuo ekranų sukelia ypatingai audringą pyktį ir po to einančią apatiją realiam pasauliui. Taip pat būkime atidūs, jei vaikas jau susiduria su sunkumais realiame pasaulyje, jis greičiausiai susidurs su sunkumais ir skaitmeninėje erdvėje. Ir pati svarbiausia rekomendacija – mokykime jauną žmogų, kad internetas yra kaip gyvenimas, jame taip pat susiduriame su gerais ir blogais, su naudingais ir žalingais dalykais“, – akcentuoja „Erudito licėjaus“ psichologė V. Rekienė.

Patarimai paaugliams, kaip konstruktyviai kalbėtis ir būti išgirstiems

Santykiai tarp tėvų ir vaikų gali būti labai painūs ir įtempti. Dažnai tėvai priekaištauja vaikams, kad jie yra „nepakankami“, neįsiklauso į paauglius, bandančius jiems pasakyti, jog jaučia spaudimą ir nerimą dėl pažymių, išvaizdos, pomėgių. Pasak „Erudito licėjaus“ psichologės Rūtos Žiaunienės, daugiausia konfliktų kyla dėl to, kad skiriasi tėvų ir vaikų vertybės. Šįkart specialistė stoja jaunų žmonių pusėn ir pataria, kaip apie tai pasikalbėti su tėvais. O pastariesiems primena, kad didžiausia dovana, kurią tėvai gali suteikti savo vaikui – tai laisvė būti tuo, kuo esi, ir už tai jaustis vertinamam.

Būti paaugliu

Tu esi paauglys. Greičiausiai turi sunkumų su savo tėvais. Jie dažnai kritikuoja tave, jog tavo pažymiai nepakankamai aukšti, kad nepakankamai stengiesi mokydamasis, net jei tavo įvertinimai yra geresni nei daugumos klasiokų. Kartais tėvai turi priekaištų tavo išvaizdai, lygina tave su draugų vaikais, nes jie atrodo kaip „normalūs vaikai“. Kartais tenka išgirsti, kad esi tinginys, nes daug laiko praleidi prie kompiuterio ir mažai būni lauke.

Kai tėvai nori, kad tu „pasikeltum“ pažymius ir tu tam skiri laiko, tuomet išgirsti, kad nepakankamai judi, tavo fizinis aktyvumas mažas. Kartais jie nepastebi, jog tu turi daugybę užsiėmimų (kuri video, turi savo „YouTube“ kanalą, šoki, dainuoji, žaidi futbolą ir dar daug visko). Nori pasikalbėti su tėvais apie patiriamą spaudimą, bet bijai, kad jie tavęs nesupras ir dar labiau užpyks? Ką gi tau daryti?

Kodėl tėvai taip elgiasi?

Tėvai tikrai mano, kad jie daro savo darbą – būna tėvais. Jei paklaustume jų, dėl ko taip elgiasi su tavimi, greičiausiai atsakymas būtų: „nes mes tave labai mylime“. Tėvai įsitikinę, kad geri pažymiai, fizinis aktyvumas nulems tavo puikią ateitį ir laimingesnį gyvenimą. Tėvai netgi mano, kad tai, ką tu laikai spaudimu, yra geranoriška pagalba ir suglumtų išgirdę, kad vaikai nevertina tėvų skiriamo dėmesio. Tačiau gimdytojai nesupranta, kad toks dėmesio ir meilės rodymas tau nepatinka, kelia nerimą ir vis primena, kad tu nepakankamai pasistengei. Užuot gerbę tavo norą užsiimti ta veikla, kuri teikia džiaugsmo, tėvai ją nuvertina ir vadina laiko švaistymu. Kartais tu papuoli į užburtą ratą: jei tu daug sėdi prie pamokų, tu neužtektinai judi, jei daug judi ir sportuoji, tada per mažai laiko praleidi prie pamokų.

Gerai tai, kad tu neprivalai įtikti savo tėvams

Tu neprivalai gauti aukščiausius pažymius, o tavo kūnas neprivalo būti lieknas ar raumeningas, šukuosena tobula. Sveiko žmogaus darbas yra veikiau išmokti patikti sau – ne mamai, ne tėčiui, ne mokytojams ir ne visuomenei, kuri sako, kaip turi atrodyti žmogus. Turi išsiaiškinti, kas tau svarbu, ir ten nukreipti savo energiją. Tau turi rūpėti pusiausvyra, o ne per didelis nerimas,  mokymasis, o ne pažymiai dienyne, tobulėjimas, o ne tobulumo siekimas, grožis, kaip tu jį supranti, o ne kaip diktuoja visuomenė.

Jei susiduri su panašiais sunkumai, verta žinoti, kad galbūt tavo tėvai patyrė panašų spaudimą. Seneliai vis skatino stengtis labiau, mokytis geriau ir mažiau švaistyti laiko „niekams“. Arba atvirkščiai, seneliai visai nekreipė į juos dėmesio ir jie svajojo, kad kas nors būtų tiek investavęs į jų sėkmę, kiek jie investuoja į tavo, rodydami tau dėmesį.

Jei tu vardan aukščiausių įvertinimų patirsi daug nerimo, streso, nuolat galvosi, jog esi „nepakankamas“, tai nebus tavo sėkmingo gyvenimo pradžia. Jei dėl savo išvaizdos nuolatos jausi įtampą, badausi ar priešingai, intensyviai sportuosi ir jausiesi išsekęs, tai taip pat nėra tai, ko sau linkėtum.

Tikrasis konfliktas tarp tavęs ir tėvų yra ne dėl to, jog nesilaikai jų taisyklių, o dėl to, kad jūsų vertybės yra skirtingos. Jei tau sunku pasikalbėti su tėvais be pakelto tono ir pertraukinėjimų, pabandyk parašyti jiems laišką.

Nuo ko pradėti pokalbį ar laišką?

  • Gali pasakyti ar parašyti, kad vertini jų pastangas rūpintis tavo ateitimi, supranti, jog tai yra tavo labui. Gali paaiškinti, kad net jei jų tikslas yra išauklėti tave, padaryti tavo gyvenimą visavertį, būdai, kuriais jie bando tai pasiekti, neveda link to.
  • Pranešk, kad jauti nuolatinį nerimą ne dėl to, kad esi prastas mokinys, o dėl didelio jų dėmesio ir spaudimo – būtent tai trukdo mokytis.
  • Nesivaržyk tėvams pacituoti mokslinius tyrimus, kurie sako, kad geriems rezultatams didesnę įtaką turi mokinio vidinė motyvacija (prasmės suradimas, vidinis noras mokytis), o ne išorinė (pažymiai, tėvų pripažinimas).
  • Kalbėdamas apie komentarus dėl tavo išvaizdos, pasakyk, kad džiaugiesi kaip atrodai, tau patinka tavo stilius ir kūnas, o jų pastabos skaudina. Taip pat gali pasidalinti, kad kartais jauti, jog jų meilė priklauso nuo tavo išvaizdos, jų meilę gali užsitarnauti tik atrodydamas taip, kaip jie nori.
  • Laišką ar pokalbį gali užbaigti paaiškindamas, kad didžiausia dovana, kurią tau gali duoti tėvai – yra laisvė būti tuo, kuo esi, ir už tai jaustis vertinamas. Tu darai geriausia, ką gali, turi daug kitų užsiėmimų ir vertini savo poilsio laiką. Jei sulauksi palaikymo iš tėvų, tarpusavio santykiai bus tik stipresni.

Tikėkimės, kad tavo laiškas ar pokalbis padės tėvams geriau tave suprasti, atkreipti dėmesį į patiriamus sunkumus. Jei taip neįvyks, visada gali kreiptis į psichologą ar kitą suaugusį žmogų, kuriuo pasitiki. Jie tau padės bendraujant su tėvais. Bet kuriuo atveju, išsiaiškinti savo vertybes ir jas apginti yra labai gera patirtis, kuri pravers gyvenime.

Visuomenėje ir švietimo bendruomenėje susiklostė paradoksali situacija – netyla kalbos apie poreikį modernizuoti švietimą, keisti mokymo metodus, ugdyti kompetencijas reikalingas veikti naujajame amžiuje. Tai išdėstyta visų partijų programose, tą pabrėžia darbdaviai, to reikalauja tėvai, rinkdamiesi mokyklą savo vaikui. Tačiau vos tik praktiškai imamės įgyvendinti pokyčius, pavyzdžiui Suomijos švietimo sistemoje pradėtą diegti bedisciplinį mokymą, iš karto spaudžiame ant stabdžių ir imame abejoti: ar tai tikrai veiks? Panagrinėkime atidžiau, kodėl taip bijome atsisakyti tradicinių disciplinų ir pradėti mokytis integruotai, nors būtent toks mokymasis ugdo dirbtiniam intelektui dar sunkiai pasiekiamą kūrybinį mąstymą.

Sulaužyti šimtametę tradiciją

Beje, abejonės kankina ne vien tik mus, tad dėl to neturėtume savęs labai kaltinti. Švietimo inovacijos sunkiai skinasi kelią daugelyje šalių. Štai  Derbio universiteto apklausa atskleidė, kad 41 proc. Didžiosios Britanijos tėvų, turinčių vaikus iki 18 metų, nori, kad jų vaikai studijuotų su disciplinomis susijusias programas, t.y. liktų prie senojo mokymosi modelio. Iš vienos pusės šiuos tėvus nesunku suprasti – Marjo Kyllonen, Suomijos švietimo departamento vadovas teisingai pastebi, kad nors ir nebeatitinka šiuolaikinių aktualijų, būdai, kaip vis dar mokome vaikus, nesikeičia nuo 1900-ųjų. Daugiau kaip šimtą metų besitęsiančios švietimo tradicijos laužymas kelia pasipriešinimą ir baimę ne tik visuomenei, bet ir švietimo ekspertams. Būtent jie dažniausiai gina discipliną kaip ilgalaikį mokslinės veiklos rezultatą, žinių branduolį. Visuomenei, ypač mokinių tėvams, jei nelieka disciplinos, tampa sunku suprasti mokymosi objektą.

Kita priežastis, kodėl mokykloje sunku atsisakyti disciplinų – didžiulis spaudimas įsisavinti didelius informacijos kiekius, susietus su mokomuoju dalyku, ir pasiruošti standartizuotiems testams. Informacijos kiekis, kurį apibrėžia ugdymo programa ir atrenka mokytojas, bei pažymys daugeliui vis dar išlieka lengviausiai suvokiamu, todėl ir pagrindiniu mokymosi kokybės vertinimo kriterijumi.

Atsisakius tradicinių disciplinų, tenka žengti į nepažintą, baugią teritoriją, reikalaujančią ne tik naujų darbo, bet ir mąstymo bei vertinimo  metodų. Net ir Suomijoje bedisciplinis mokymas, dar vadinamas anglišku terminu „phenomenon based learning“, sutiko didelį mokytojų ir akademikų pasipriešinimą. Visgi, kaip pažymi suomis švietimo futuristas Pasi Silander, mokytojai, kurie pradėjo mokyti integruotai nebegalėtų grįžti atgal.

Algoritminis mąstymas vs kūrybinis mąstymas

Kaip atrodo mokykla ir pamokos, kurios nesuskirstytos pagal mokomuosius dalykus? Vietoje atskirų disciplinų analizuojamos temos, kurios apjungia keletą dalykų. Pavyzdžiui, temoje apie Europos Sąjungą integruojami geografijos, ekonomikos, istorijos, kultūrų, kalbų dalykai. Arba analizuodami tiriamąjį klausimą, „kodėl ir kur migruoja paukščiai?“, galime apjungti daugybę dalykų ir turinį diferencijuoti pagal ugdymo lygmens poreikius ar individualius mokinių gebėjimus. Atlikdami tokius projektus, mokiniai mokosi iškelti tiriamąjį klausimą, pritaikyti naują informaciją ir jau turimas žinias, ieškoti atsakymų ar naujų sprendimų, juos pristatyti ir pagrįsti. Būtent toks mokymosi stilius geriausiai ugdo pagrindines XXI amžiaus kompetencijas: kūrybiškumą, kritinį mąstymą, komunikacinius gebėjimus, bendradarbiavimą, asmenybės raišką bei meta-mokymąsi. Ypač svarbus pastarasis – išugdyti savarankiško mokymosi gebėjimus, leisiančius lengviau integruotis ateities pasaulyje ir prisitaikyti prie naujovių.

Dalyko mokymasis, deja, formuoja algoritminį mąstymą, o dirbtinio intelekto era žmogui šioje srityje nepalieka vietos. Visos sritys, kuriose yra valdomi dideli informacijos kiekiai, besikartojantys procesai, atvejai, o sprendimai parenkami iš jau taikytų, bus valdomi dirbtinio intelekto. Mūsų nebestebina pavyzdžiai, kad dirbtinio intelekto valdomas kompiuteris gali parengti apžvalginį straipsnį ar pritaikyti ugdymo programą pagal mokinio poreikius, nes jie pagrįsti algoritmais, kurie analizuoja didelius kiekius informacijos pagal jos vartojimo intensyvumą, patrauklumą, suvokimą ir daugybę kitų kriterijų, suformuodami geriausiai poreikius atitinkančius produktus. Dirbtinis intelektas skverbiasi jau ir į meno, kūrybos sritis. Atliekami bandymai, kaip dirbtinio intelekto „menininkai“ išanalizavę labiausiai vertinamus kūrinius, naudodami susintetintus algoritmus „sukuria“ įspūdingus meno ar muzikos kūrinius.

Taigi, žmogaus kūrybinių gebėjimų suvokimas stipriai prasiplės, nes apims veiklas, kuriose bus galimybės reikštis iš tiesų unikaliems sprendimams ir kūriniams. Todėl mokymasis analizuoti temas, tirti fenomenus, kurti naujus sprendinius įgalina atrasti ir jungti įvairias žinias, naudoti ir tobulinti gebėjimus unikaliomis kombinacijomis, kurias sunku skaitmenizuoti. Kitaip sakant, atsitraukimas nuo disciplinų turi įgalinti atrasti jas iš naujo per taikomuosius ir jungiamuosius aspektus, nes inovacijų istorija rodo, kad daugiausia jų sukuriama, jungiant jau esamus sprendimus. Tam reikia labai gerai išlavinto kūrybinio mąstymo, kurio formavimą galėtume pagrįstai įvardyti pagrindiniu ateities ugdymo tikslu. Na, o tokio mokymo(si) skeptikams turiu vieną svarbią žinią – ateitis jau čia.