Kauno „Erudito“ licėjuje ketvirtus metus anglų kalbos mokytoju dirbantis užsienio kalbų programų koordinatorius, androgogas ir pedagogas Deividas Marušauskas tikina: kalbų mokymas jam yra prasmingas pašaukimas ir jau tapo Deivido gyvenimo būdu. „Sekmadienį aš jau laukiu pirmadienio“, – sako mokytojas. Anglų kalbos pagrindinių klasių moksleivius mokantis D. Marušauskas pasakoja apie anglų kalbos mokymą „Erudito“ licėjuje ir paaiškina, kodėl anglų kalbos lygis čia itin aukštas.

Įgijote bakalauro laipsnį ir anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją Vilniaus pedagoginiame universitete ir daugiau kaip dvidešimt metų mokėte bendros bei įvairios profesinės anglų kalbos įvairaus amžiaus studentus ir moksleivius. Kaip nusprendėte tapti mokytoju? Kada pajutote, kad esate pašauktas dirbti mokytoju?

Kai tik pirmą kartą atsistojau prieš vaikus (šypsosi). Regis, tai buvo prieš dvidešimt penkerius metus… Vėliau kurį laiką dirbau androgogu ir mokiau kalbos suaugusiuosius privačiai, tačiau vėl norėjosi to vaikiškumo, su vaikų amžiaus tarpsniais susijusių iššūkių. Su suaugusiaisiais lengva – o vaikus reikia nuolat įtikinėti, motyvuoti… Jų motyvacija tai krenta, tai pakyla, todėl reikia surasti ryšį su vaiku, jį prisijaukinti, užsiauginti.

Laikotės nuostatos, kad pamokoje mokosi ne tokia ir tokia klasė, bet skirtingi individai su savo sugebėjimais ir talentais, todėl jie turi būti ir mokomi atsižvelgiant į tai. Stengiatės pritaikyti mokymo stilių ir medžiagą prie mokinio asmenybės tipo, sugebėjimų, siekiamo tikslo. Individualizuotas ugdymas ne visada lengvas, kai klasėje turite po dvidešimt mokinių, o dar su kiekvienu reikia užmegzti ryšį…

Aš noriu būti tokiu mokytoju, kokia man buvo mano literatūros dėstytoja. Ji pasakė: „Deividai, tu labai daug pasieksi, nes esi žingeidus, uždavinėji klausimus, diskutuoji.“ Tai mane suformavo arba, vaizdžiai kalbant, užaugino sparnus. Aš ir pats visuomet skatinu moksleivius klausti, visada padėkoju už klausimą, net – už klaidas, nes klaidos suteikia galimybę diskutuoti, ugdyti kritinį mąstymą. Niekad nesakau vaikui, kad jis neteisus ar kad suklydo – klausiu, kaip priėjo prie tokios išvados, kaip surado tokį atsakymą. Kartais aiškindamas, jis ir pats suvokia, kad suklydo. Siekiu ugdyti asmenybes, kurios mąsto, argumentuoja, nebijo klysti, kūrybingas ir laisvas. Tokias asmenybes nėra lengva ugdyti, yra daug įtampos, nes norime laimėti vaiką – išvesti jį į savarankiško, atsakingo, supratingo, kūrybingo žmogaus kelią, išugdyti visapusišką asmenybę. Šia prasme dirbti mokykloje labai sunku – asmenybes ugdyti tikrai nelengva, tačiau labai įdomu.

Pereinant prie ugdymo, mokydamas pagal programą, tam tikras užduotis stengiuosi mokyti vienu lygiu aukščiau, negu reikalauja kursas. Vadinasi, mokydamas B2 lygiu, iš tiesų juos ruošiu B2+ ar net C1. Su žodynu šiek tiek sunkiau – mokiniai nemėgta mokytis naujų žodžių, tad vis ieškau būdų, kaip praturtinti jų žodyną – ne jutubo, ne gatvės, o kad nauji įdomūs žodžiai įeitų į aktyviąją vartoseną. Man labai svarbu, kad kiekvienas mokinys klasėje tobulėtų, kad kasdien būtų geresnė savo vakar dienos versija. Sau taikau tokius pačius reikalavimus: mokausi kasdien, ir akademine, ir žmogiška prasme.

Teigiate, kad anglų kalbos mokymas „Erudito“ licėjuje yra kitoks. Papasakokite, kaip mokote vaikus anglų kalbos, kokia metodika naudojatės.

Taisyklių ir taisyklingo kalbos vartojimo mokiniai mokosi ne kaldami taisykles, o per kalbos vartojimą. Paprastai kalbant, mokiniai kalbos mokosi ja kalbėdami. Tačiau yra ir kita šio medalio pusė: kartais vaikai „pagauna“ neteisingą kalbą, tad mokytojui tenka įdėti pastangų, kad suformuotų teisingą kalbos įgūdį.

Per pusmetį mokiniai turi perskaityti ir pristatyti po vieną knygą anglų kalba – tai gali būti grožinė literatūra iš sąrašo, grožinė pasirinkta literatūra, biografija arba autobiografija, galima skaityti knygą ir žiūrėti pagal ją pastatytą filmą, atliekant lyginamąją abiejų kūrinių analizę. Vienas moksleivis pristatinėjo knygą apie ramenų gamybą – atrodo, kad ir dabar jaučiu tų ramenų skonį. Organizuojame TED kalbas, du mokytojai juos vertina, išsako pastabas – visai kaip tikrame egzamine. Taigi jau nuo penktos klasės pratiname moksleivius prie to, kas jų laukia per baigiamuosius egzaminus ir stojant į universitetus.

Kaip žinote, šiemet pasikeitė mokymo programos. Šiemet anglų kalbą dvyliktoje klasėje jaunuoliai turi baigti B2+ lygiu pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis: gebėti suprasti sudėtingų tekstų tiek konkrečiomis, tiek abstrakčiomis temomis pagrindines mintis, taip pat ir specializuotas diskusijas profesinėmis temomis; gebėti pakankamai spontaniškai ir laisvai bendrauti žodžiu ir raštu, todėl bendravimas su gimtakalbiais, nesukeliant jiems įtampos ir patiems jos nejaučiant, yra visiškai įmanomas; gebėti kurti aiškų, detalų tekstą daugeliu temų ir paaiškinti savo požiūrį svarstomais klausimais, išdėstant įvairių pasirinkimų pranašumus ir trūkumus. Atskleisiu, kad B2+ lygį esame pradėję mokyti dešimtoje klasėje jau prieš trejus metus. Aktyviai jo siekiame. Kartą sėdėjau ir iš džiaugsmo riedėjo ašaros, kai klausiau aštuntokės knygos pristatymo, nes suvokiau, kad jos kalba yra kaip antrakursio anglų kalbos studento.

Turiu svajonę ir norą pasiekti C1 lygį jau dešimtoje klasėje. (C1 lygio kalbinės kompetencijos pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis: gebėjimas suprasti įvairius sudėtingus ilgesnius tekstus ir suvokti potekstę; gebėjimas spontaniškai, laisvai, ilgai neieškant raiškos priemonių, išdėstyti savo nuomonę, nuostatą, pažiūras; gebėjimas lanksčiai ir veiksmingai vartoti kalbą visuomeniniais, akademiniais ir profesiniais tikslais; gebėjimas kurti aiškų, gerai sukomponuotą, detalų tekstą sudėtingomis temomis laikantis stiliaus ir formos reikalavimų, tinkamai vartojant siejimo priemones.) Kai mokiniai pereina į tarptautinio bakalaureato programą, jie anglų kalbos pamokų, tokių, kaip pagrindinėje mokykloje, nebeturi, nes visos pamokos jau vyksta anglų kalba – tai jiems yra nuostabi terpė naudoti kalbą. O jei dar C1 lygiu – tai jau gana aukštos kompetencijos, ir dauguma moksleivių yra pajėgūs jas pasiekti! Kai kurie moksleiviai išvyksta, išeina į kitas mokyklas, jie džiaugiasi, kad mokėsi „Erudito“ licėjuje, sako, mes ten neturime ką veikti, mes to mokėmės jau prieš porą metų – jie ten ilsisi (juokiasi).

„Pamoka yra linksmas, tačiau tuo pačiu ir tikslingas bei prasmingas laiko leidimo būdas, siekiant užsibrėžto tikslo“, – esate pasakęs. Kaip anglų kalbos pamokas paverčiate linksmomis? Kaip sudominti ir motyvuoti anglų kalbos pamokose paauglius ir jaunuolius, kuriems atrodo, kad jau viską moka?

Mano kolegos žino, kad esu gana gyvybingas, pamokose beveik niekad nesėdžiu – dažnai vaidinu, kaitalioju balsus, pamoka man yra kaip šou, o mokiniai yra mano auditorija, kurią turiu įtraukti. Man labai patinka taip įtraukti vaikus, kad jie darytų savo šou. Man svarbu, kad jie ne tik lavintų savo kalbos žinias, bet patį kalbėjimą – kad bendrautų, diskutuotų, išmoktų bendrauti su auditorija, mokytųsi argumentuoti, – stengiuosi lavinti tuos įgūdžius, kurių jiems reikės gyvenime.

Mūsų pamokos labai įvairios: rengiame knygų pristatymus, TED pokalbius, mokiniai mėgsta ir kontekstines pamokas, kartu žiūrime filmus, rašome recenzijas, turime tradiciją eiti į spektaklius anglų kalba – pernai žiūrėjome „Animal Farm“, šiemet – „Pigmalioną“. Įsivaizduokite: atvažiuoja trupė iš Anglijos, vaidina kalbėdami kokni akcentu, o mokiniai jį atpažįsta ir supranta, nes prieš tai dar pasikartojome kokni akcentą.

O koks pamokos „formatas“ ar metodai labiausiai patinka moksleiviams?

Vyresniems labiausiai patinka situacijų ir vaidmenų žaidimai: tarkime, verslo grupė nori statyti savo prekybos centrą, tačiau jiems reikia įtikinti mažesnius šeimos verslus leisti jiems tą daryti. Vienas būna verslo atstovas, kitas – šeimų, trečias „žaidžia“ merą, jiems reikia rasti bendrą kalbą, įtikinti, susitarti, argumentuoti ir t. t. Vėlgi – visai kaip gyvenime. Kitas pavyzdys: su devintokais kartodami sąlygos sakinius, imitavome rinkimus: mokiniai kūrė savo partijas („Miego“, „Sporto“) ir turėjo surašyti bei pristatyti savo programas. Jas sudarinėdami, jie naudojo antrą sąlygos sakinį. Toks mokymasis per žaidimą moksleiviams labiausiai patinka.

Klausantis jaunų žmonių, iš tiesų kartais atrodo, kad jie jau gimė mokėdami anglų kalbą. Anglų kalba juos supa nuo mažų dienų. Skaitmenizacija, technologinis raštingumas, daug laiko, praleidžiamo socialiniuose tinkluose, matyt, irgi formuoja ir spartina šio kalbinio įgūdio formavimąsi. Koks yra užsienio kalbų mokymas(is) XXI amžiuje apskritai: kokie yra šio proceso ypatumai, sunkumai ir iššūkiai? Ar globalizacija, kosmopolitiškumas ir daugiakultūriškumas šį procesą palengvina ar apsunkina?

Jie jau gimsta turėdami tam tikrus įrankius mokytis kalbos – išmanieji telefonai, žaidimai, internetinės platformos, tokios, kaip „TikTok“, „YouTube“ bendravimas su draugais angliškai jau formuoja jų kalbos įgūdžius. Pavyzdžiui, mano aštuntokas sūnus gan laisvai kalba angliškai, nors nesu jo niekaip mokęs. Pastebėjau, kad dauguma moksleivių labai gerai moka šnekamąją kalbą, bet prasčiau – rašytinę. Čia trūksta žinių, įpročio, įgūdžių.

Man labai patinka „Erudito“ licėjus, nes remiamės Kembridžo programa. Ji kaip tik ir moko ekonomiškai išdėstyti savo mintį raštu, atskirti šnekamąją kalbą nuo rašomosios, atskirti stilius – formalųjį ir neformalųjį. Jaunuoliai jau žino, kaip sunku parašyti gerą santrauką: į mažai žodžių daug sutalpinti. Tai yra įgūdis, kuriam susiformuoti reikia laiko ir pastangų. Mes to mokomės kasdien.

Prieš trejus metus pakeitėme mokomąją medžiagą ir mokome remdamiesi Pearson asmeninių ir socialinių gebėjimų programa, kuri paremta besimokančiųjų ateičiai reikalingų įgūdžių formavimu ir ugdymu. Vien Kembridžo programa yra sausas kursas, jis ruošia tiktai egzaminui. Pasirinkome Pearsoną, nes ten mokoma bendrinės kalbos ir dar papildomai Kembridžo programos egzaminų kursas. Tai labai graži sinergija, pačią sistemą mes dar labiau praturtiname.

Kalbant apie iššūkius, išgyvenu ne tiek dėl anglų, kiek dėl lietuvių kalbos – į lietuvių kalbą patenka vis daugiau anglicizmų, moksleiviai naudoja anglų kalbos sakinių struktūras, mintis jiems sekasi geriau išreikšti angliškai. Pastebėjau, kad mokinių lietuvių kalba yra kiek žemesnio lygio negu anglų, jie net rašo geriau angliškai negu lietuviškai. Lenkiu galvą prieš lietuvių kalbos mokytojus, kiek reikia ištvermės ir kantrybės, mokant lietuvių kalbos. Bijau, kad, jeigu neskirsime daugiau dėmesio ir pamokų lietuvių kalbai, galime prarasti savo šaknis. Aš labai myliu anglų kalbą, bet labiau myliu savo šaknis. Palyginti su lietuvių, anglų kalba yra labai lengva! Lietuvių kalba skirta tikriems eruditams (šypsosi). Mūsų eruditai, deja, geriau kalba angliškai.

„Erudito“ licėjus – tarptautinė, dvikalbė mokykla. Kaip sekasi mokytis kalbos dvikalbėse ar daugiakalbėse šeimose gimusiems vaikams? Kokie užsienio kalbų mokymosi pagrindinėje dvikalbėje mokykloje ypatumai ir iššūkiai Jūsų akimis?

Mūsų mokykla išskirtinė tuo, kad vaikas gali laisvai kalbėti bet kuria kalba. Turime tam puikią terpę – daugiakalbės šeimos, dvikalbystė mokykloje. Kartais ir pats nejaučiu, kada perjungiu kalbas, man norisi, kad ir mūsų vaikai natūraliai prie jų pereitų. Ir daugelis jų taip daro.

Man atrtodo, kad daugiakalbėse šeimose augantys vaikai yra protingesni, nes nuo mažų dienų girdi kelias sistemas, išmoksta jas perjungti. Įrodyta, kad papildomų kalbų mokymasis lavina smegenų veiklą, gerina kognityvinius sugebėjimus, jie greičiau adaptuojasi, yra laisvesni, jų mąstymas platesnis, nes apima kelias kultūras. Tie vaikai tikrai kitokie, o buvimas daugiakalbėje terpėje tobulina visų vaikų kognityvines funkcijas ir jų kalbines kompetencijas. Bet mes ir ugdome asmenybes, tuo išsiskiriame iš kitų. Mes švenčiame ir puoselėjame kitatautiškumą ir tarptautiškumą, įvairovę ir platumą – tai mūsų identiteto dalis.

Tai, kad vaikai jau „gimsta“ mokėdami anglų kalbą, lemia ir mokytojo darbo specifiškumą, sutinkate? Kokių iššūkių tai teikia mokytojui ir kaip su tais iššūkiais tvarkotės?

Be jokios abejonės – būdamas mokytojas, ir pats kasdien mokaisi. Mokytojui iššūkis paimti mokinio turimas žinias ir ne jas „nugriauti“, o paimti elementais, juos ištaisyti, suformuoti teisingą įgūdį ir paleisti į aktyvią vartoseną. Tai tikrai ne visada lengva… Kartais namą pastatyti lengviau iš naujo, negu jį bandyti perdaryti. Kuo ilgiau dirbu mokytoju, tuo daugiau mokausi – ir akademine prasme, ir pažinti vaikus, juos puoselėti, mokausi kantrybės, bet man tai patinka. Tai yra darbas, kuriam esu gimęs. Aš labai myliu vaikus, myliu savo darbą, myliu „Eruditą“.

Kolegos apibūdina jus kaip profesionalų, dinamišką, komunikabilų, socialiai aktyvų, punktualų ir atsakingą. Atrodo, kasdien į darbą ateinate su šypsena, šypsodamasis ir išeinate. Kas Jus patį motyvuoja ir padeda nenuleisti rankų?

Kantrybė. Kartais būna tikrai sunku, kai kurie vaikų amžiaus tarpsniai būna nelengvi, bet žiūriu į juos kaip į būsimus suaugusius žmones ir žinau, kad dar po kelerių metų viskas bus gerai – jie bus nuostabūs, kurs savo gyvenimus ir neš gėrį kitiems žmonėms. Dažniausiai tie vaikai, kurie kelia daugiausia iššūkių, net po daugelio metų prisimena: „Ačiū, mokytojau, aš jus prisimenu, jūs buvote nuostabus mokytojas.“ Džiaugiuosi, kad sugebėjau užčiuopti savyje tą gyslelę mokyti, gyslelę mylėti. Man anglų kalba yra tiktai priemonė dirbti su vaiku, jį ugdyti, padėti jam, būti jo bendrakeleiviu.

Apie mokyklą labai gražiai atsiliepiate: „Aš labai myliu „Eruditą“.“ Kodėl pasirinkote „Erudito“ licėjų? Kas kursto tą Jūsų meilę mokyklai?

Esu gyvenime dirbęs su daugybe vadovų ir lyderių, penkiolika metų dirbau su įmonėmis ir aukščiausio lygio vadovais, tad galiu pasakyti, kad „Erudito“ licėjaus vadovas yra vienas geriausių vadovų, tai Lyderis iš didžiosios raidės. Man labai patinka jo mąstymas, idėjos, vadovavimo stilius. Tai iš tiesų unikalus ir didžiulės erudicijos žmogus.

Kalbant apie užsienio kalbų mokytojus, aš turiu svajonių komandą. Neįsivaizduoju geresnės komandos, man tai yra mano antra šeima. Kaip koordinatorius, ir pats stengiuosi, kad jie jaustųsi čia kaip šeimoje – kiek įmanoma, neapkrauti nereikalingais dalykais, kad mano komanda turėtų laiko atsiduoti kūrybai, naujų projektų sumanymams ir, patikėkit, tokių idėjų išgirstu! Iš Vilniaus padalinio labai džiaugiuosi Indre (Douglas, tarptautinio bakalaureato anglų kalbos mokytoja – aut. past.), ji yra absoliučiai fantastiška, dovanų dovana, ypač kūrybinga, pilna idėjų, labai greitai mokosi, supranta iš pusės žodžio.

Ir baigiant – kodėl ir kaip pasirinkote studijuoti būtent anglų kalbą?

Net nenoriu pasakoti, nes nepatikėsite – aš anglų kalbos pradėjau mokytis likus mėnesiui iki egzaminų. Nejuokauju! Patikėkit manim! Pats pasiruošiau egzaminui, stojamiesiems, įstojau ir tada užsikabinau. Kadangi iš prigimties esu labai žingeidus, tai man padėjo. O pamilti kalbą išmokė mokytojai ir dėstytojai.