Su „Erudito“ licėjaus muzikos mokytoja Dovalde Ulčinaite susitikome pakalbėti apie muzikos pamokas ir jos ypatingą metodą, kuris padeda išsiskleisti ypatingam vaikų kūrybiškumui. „Kūrybiškumas, matyt, įaugęs man į kraują“, – šypsosi Dovaldė. Tačiau nejučia tema pakrypo ir apie psichologinį muzikos aspektą ir net savotišką muzikos filosofiją – pašnekovė įsitikinusi, kad muzika padeda išspręsti nemažai problemų.

D. Ulčinaitė VDU muzikos akademijoje baigė atlikimo meną – džiazo vokalą, VšĮ „Jazz Academy“ – kompoziciją. Dovaldė dirba vokalo, pianino ir muzikos mokytoja, „Erudito“ licėjuje šiemet subūrė ir vadovauja choro klubui. Dalyvavo keliuose populiariuose muzikiniuose TV šou, yra dainininko Martyno Kavaliausko pritariančioji vokalistė. Ši patirtis, scenos drąsa ir koncertuojant įgyti bendravimo įgūdžiai padeda ir darbe, ir kasdieniame gyvenime. „Nevaidinu to, kas nesu, neapsimetinėju ir visada sakau tai, ką galvoju, nevynioju žodžių į vatą“, – Dovaldė įsitikinusi, kad tiesmukas charakteris labiau ne trukdo, o padeda. Ne tik kasdienėse situacijose, bet ir visapusiškai ugdant mokinius.

„Vaikai jaučia, kada esi nuoširdus. O aš niekada nemeluoju. Todėl mes su mokiniais labai gerai sutariame – turime savo taisykles, susitarimus, gerbiame vieni kitus. Neretai muzikos pamoka prasideda nuo to, kad vaikai išsipasakoja savo jausmus ir išgyvenimus.“ Mokydama įvairaus amžiaus vaikus, Dovaldė iš jų semiasi kasdienio pozityvumo ir juo dalijasi su aplinkiniais – ten, kur pasirodo ji, skamba garsus ir nuoširdus juokas.

Kaip džiazo vokalistė prieš beveik trejus metus atsidūrė „Erudito“ licėjuje?

Turiu nuostabią šeimą ir nuostabų brolį, kuris su šeima gyvena Vilniuje. Kartą jie man sako: „Kraustykis ir tu į Vilnių.“ Iš pradžių bandžiau spyriotis, bet galiausiai pagalvojau, o kodėl gi ne. Po septynerių Kaune praleistų metų buvo smalsu išbandyti kažką naujo ir ryžtis nuotykiui. Neturėjau nei gyvenimo aprašymo, nei motyvacinio laiško, brolio žmona padėjo man juos sukurti, ir sėdau siuntinėti laiškų privačioms mokykloms. Pokalbis su tuomete „Erudito“ licėjaus Vilniaus padalinio vadove Ieva Daugėle buvo lemtingas, nes supratau, kad noriu dirbti čia, tad po dviejų savaičių jau gyvenau Vilniuje.

Kaip ir kada supratote, kad norite tapti mokytoja?

Prisimenu savo žodžius, kad niekada nedirbsiu mokytoja (juokiasi). Studijavau džiazo vokalą Kaune, kai man paskambino iš privačios studijos siūlydami dirbti mokytoja. Nusprendžiau pabandyti –  praleidau ten daugiau kaip dvejus metus. Darbas man labai patiko, nes į muziką žiūrėjome kaip į terapiją – žmonės ateidavo nebūtinai išmokti įmantrių būdų dainuoti, o išsipasakoti, išspręsti savo rūpesčių. Įdomu tai, kad žmogus gali pradėti dainuoti tik tada, kai viduje jam pasidaro ramu ir jis gali pasitikėti mokytoju. Mano studentų amžius buvo nuo 5 iki 50 metų. Kartais grįždavau namo ir valandą žiūrėdavau į vieną tašką – tokios intensyvios kartais būdavo patirtys ir slapčiausi man patikėti išgyvenimai, ypač paauglių.

Terapiniu muzikos poveikiu niekas neabejoja: išdainavus liūdesį, skausmą pasidaro lengviau. Ne veltui žmonės dainavo ir lageriuose, ir koncentracijos stovyklose, lietuvį daina visada lydėdavo įvairiuose darbuose…

Tikrai jaučiu, kad muzika gydo. Kai jaučiu, kad minčių srautas tampa nevaldomas, emocinė būklė reikalauja revizijos, namie sėdu prie pianino, užsidedu ausines ir groju, kas galvoje, kol išsivalau ir nurimstu. Taigi muzika tikrai turi terapinį poveikį.

Ar gali būti, kad muzikos pamokos vaikams nekelia streso būtent dėl šios priežasties – į jas jie ateina atsipalaiduoti, išveikti sukaupto nuovargio, įtampų, jausmų?

Kartais matau, kad vaikai pavargę, įsitempę, tuomet keičiu pamokos planą – imame instrumentus ir išgrojame, ką tuo metu jaučiame. Esu lanksti ir stengiuosi pastebėti, kaip pamokose jaučiasi vaikai, ką tą dieną galime veikti, kokias užduotis atlikti. Taigi tikrai – į muzikos pamokas vaikai ateina atsipalaiduoti, aš stengiuosi, kad jie per muziką geriau pažintų ir suprastų save, kad išsilaisvintų, perliptų vidinius barjerus, įveiktų savo baimes.

Dovalde, mokykloje visi kalba apie jūsų pamokų išskirtinumą ir ypatingą metodą, kuris leidžia kiekvienam vaikui pasijusti kompozitoriumi. Papasakokite plačiau.

Mėgstu atrasti vis ką nors naujo, nemėgstu kartotis. Ir noriu leisti vaikams kurti. Pavyzdžiui, su trečiokais ieškojome tinkamų dainų artėjančiai Tėvo dienai, bet niekas nepatiko, tad sugalvojome, kad vaikai patys jas sukurs, po vieną, dviese, grupėse, – taip tik nori. Kokių tik kūrinių jie neprigalvojo – ir kūrė repą, ir eiliavo, rezultatas išėjo puikus, bus nuostabus sveikinimas tėčiams!

Taigi aš leidžiu vaikams tapti kūrėjais. Man pačiai labai patinka kūryba, mėgstu kurti, man turi būti įdomu. Kūrybiškumo ugdymas, matyt, man įaugęs į kraują. Per pamokas naudoju programą „MuseScore“, kuri vaikų emocijas, nuotaikas paverčia natomis ir muzikos garsais – jiems labai įdomu klausytis, kokia muzika virsta jų išgyvenimai.

Per mano pamokas vaikai piešia muziką. Pavyzdžiui, paleidžiu kokią nors melodiją ir prašau nupiešti, ką jie joje girdi. Su pirmokais ir antrokais darome kūrybines užduotis iš puikios knygelės „Kaip atsiranda muzika?“ Su priešmokyklinukais jau rašydavome muziką į penklinių sąsiuvinius. Iš pradžių atrodo baisu, sunku, bet taip mes pradedame laisvintis; parašo pavadinimą, kokios nuotaikos jų kūrinys, o tada aš paverčiu jų pasakojimus natomis ir pagroju jų kūrinį. Jie jaučiasi patys tikriausi kompozitoriai!

Muzika ir įvairūs jos pratimai padeda ugdyti ir kantrybę, ir girdėti – visokiausių užduočių prigalvoju. Pamokose labai daug kūrybos. Daug dėmesio skiriame integruotam ugdymui. Labai įdomios būna muzikos ir matematikos integracijos, muzikos ir anglų, muzikos ir dailės (suskaičiuoti ir spalvinti natų vertes) ir pan. Per pamokas ir spalviname, ir braukome žodžius, susipažindami, tarkime, su muzikos instrumentais, ir t. t.

Yra žmonės magnetai, kurie visus traukia. Jūs atrodot kaip tik toks žmogus: vaikai nuo jūsų neatlimpa!

Man pavyksta rasti kalbą su vaikais. Gal tai dovana? Nenoriu ir nemoku būti pikta mokytoja, nes piktumu nieko nepasieksi, vienintelis būdas – kurti ryšį. Vaikai man atsiveria, noriai pasakoja savo rūpesčius ir bėdas. Priimu tai kaip didelę dovaną.

Dainavimas vadinamas kūno ir sielos terapija: jis teigiamai veikia kvėpavimo sistemą, formuoja ir padeda tobulinti socialinius įgūdžius, atpalaiduoja nuo streso ir „gamina“ laimės hormonus, taigi dainuodami jaučiamės laimingesni. Kas jums yra dainavimas?

Dainavimas su manimi nuo tada, kai buvau trejų su puse. Tėvai vedžiojo mane po įvairius būrelius, taigi dainuoju nuo ankstyvos vaikystės. Dainavimas man visada buvo pirmoje vietoje. Seniau ji buvo tam tikras saviraiškos būdas, bandymas atrasti save. Dabar muzika ir dainavimas man yra lengviausia atsipalaidavimo ir minčių, per dieną patirtų išgyvenimų, jausmų paleidimo forma ir išraiška.

Ar dainuoti gali visi?

Manau, kad taip, jei tik labai nori. Dainavimas – kaip sportas, turi treniruotis. Balsas yra raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti. Be kvėpavimo, svarbus ir pasitikėjimas mokytoju. Kol nesijauti laisvas prieš mokytoją, negali dainuoti, balsas ir dainavimas bus suvaržytas. Kai tik atsipalaiduoji, ir balsas visai kitaip skamba, kitaip tari garsus, kitaip skamba muzika.

Atsiranda vis daugiau mokslinių tyrimų, įrodančių, kad dainavimas, ir ypač – grupėje, yra puikus būdas treniruoti smegenis. Chorinis dainavimas ypač teigiamai veikia pažintinius gebėjimus ir ypač prisideda prie kalbos įgūdžių gerinimo, stiprina bendruomeniškumo jausmą. Kaip sugalvojote, kad „Erudito“ licėjui trūksta choro?

Apie pradinių klasių mokinių muzikos grupę manęs vis klausinėdavo mokinių tėvai, tad už šio klubo atsiradimą iš tiesų dėkingi turėtume būti jiems (juokiasi). Į užsiėmimus vaikai ateina kaip į terapiją – per dešimt minučių visi dvylika išsipasakoja, kas jiems nutiko, kaip jaučiasi, o tada galime dainuoti. Prigalvoju jiems įvairių pratimų, kad nebijotų būti laisvi ir atsipalaidavę. Iš pradžių nedrąsu, sunku, o dabar jau patys manęs klausinėja, „ar darysim tą pratimą“. Treniruojamės dainuodami „Erudito“ licėjaus himną ir jau ruošiamės ateinančios Rugsėjo 1-osios pasirodymui, kurio vaikai jau labai laukia.

Kokie svarbiausi dainininkų atrankos kriterijai?

Turbūt pats svarbiausias – vaiko noras, kad jis pats norėtų dainuoti. Kol kas grupė labai motyvuota ir labai nori lankyti užsiėmimus. Leidžiu jiems judėti, šokti, bet pasakau, kad noriu juos girdėti ir dainuojančius. Turime savo taisykles ir susitarimus.

Esate tvirto ir tiesmuko būdo. Kaip manote, kiek prie jūsų charakterio formavimosi prisidėjo muzika?

Manau, kad iš dalies būtent muzika tokį charakterį ir suformavo. Studijų metais tapau tvirtesnė, nes nebuvo kitos išeities – muzikantams sunku, scenos menas arba palaužia, arba suformuoja tvirtą stuburą. Taigi arba palūžti, arba atsilaikai, kito kelio nėra. Turi tapti atsparus. Tokia ir tapau (juokiasi).

Kas jums dar, be muzikos, padeda atsipalaiduoti?

Labai mėgstu būti gamtoje, daug vaikščioti. Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau, būdama vokalistė, labai mažai klausau vokalinės muzikos – tik instrumentinės. Mėgstu būti su savo krikšto dukra, kuriai dveji metukai ir kurią labai myliu. Mėgstu kurti muziką, muzika mane atpalaiduoja. Man reikia mano muzikos. Taigi gamta, krikšto dukra, knygos ir muzika yra dalykai, kurie padeda atsigauti ir įsikrauti.