Paskelbtas: Erudito Kategorija: Naujienos Komentarai: Vienas komentaras

Adaptacija mokykloje. Ką reikia žinoti tėvams?

„Erudito“ licėjaus psichologė Virginija Rekienė

Įsibėgėjusius pirmųjų naujų mokslo metų savaitėms pradinių klasių moksleiviai jau geriau pažįsta klasės vadovus, kitus juos ugdymosi procese lydinčius mokytojus, mokyklos aplinką ir klasės draugus. Lydimi klasės auklėtojų, pradinių klasių moksleiviai kuria klasės susitarimus, kurie leidžia saugiai, įdomiai ir pagarbiai įsitraukti į ugdymosi procesą ir tyrinėti pasaulį bei pažinti save. Tėvų, kaip ir vaikų, pirmosiomis dienomis mokykloje laukia įvairūs patyrimai, jausmai, mintys, atradimai ir įžvalgos. Todėl tėvai, būdami svarbiausiais žmonėmis savo vaikams, išgyvena visą spektrą pačių įvairiausių emocijų.

„Tėvai gali susidurti ir su prieštaringais jausmais – džiaugtis, kad jų sūnus/dukra jau vis labiau savarankiški. Didžiuotis, kad jų vaikai JAU mokiniai, kupini įžvalgų apie juos supantį pasaulį ir pačius save. Bet tuo pačiu, tėvai gali nerimauti dėl labai daug dalykų: ar vaikas išties pakankamai savarankiškas, ar jis susidoros su užduotimis ir pareigomis, ar jis pritaps klasėje, kaip jis jausis klasėje, ar jis nepervargs, kaip jam seksis draugauti, kaip jam seksis mokytis. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti.“ – teigia „Erudito“ licėjaus psichologė Virginija Rekienė.

Vaikų adaptacijos mokykloje metu yra susiduriama su individualiomis patirtimis

Vaiko adaptacija mokykloje yra procesas, kuriam reikia laiko ir pastangų. Tam, kad suprastume, koks yra vaiko santykis su mokykla, kaip jis/ji jaučiasi mokykloje, mums, visų pirma, reikia laiko. Bent mėnesio, per kurį galima matyti ne fragmentiškas vaiko reakcijas, jausmus ir mintis, bet dėsningumus, pavyzdžiui, palaipsniui gerėjančią vaiko nuotaiką. Kartais šis „palaipsniui” trunka porą savaičių ar net mažiau, o kartais – pusę metų.

„Skirtingiems vaikams adaptacijos procesas trunka skirtingai. Ir ne praėjęs laiko tarpas, bet įvykęs pokytis vaiko savijautoje, yra rodiklis, kaip vaikui sekasi adaptacijos procesas. Jei praėjus 6-7 savaitėms, vaiko reakcijos, nepaisant tėvelių ir mokytojų dedamų pastangų, reikšmingai nepasikeitė, lyginant su vaiko reakcijomis pirmomis mokslo metų savaitėmis, tai ženklas, kad vaiko adaptacijos procesas yra sunkus,“ – pabrėžia psichologė.

Kaip tėvai gali palengvinti vaiko adaptaciją mokykloje?

V. Rekienė dalinasi žingsniais, kurie gali padėti palengvinti adaptacijos mokykloje periodą:

1. 5-7 metų amžiaus vaikams labai svarbu subalansuoti poilsio ir veiklų rėžimą. Pirmomis savaitėmis vaikui – o ypač tuomet, kai matome, kad vaikas yra jautrus, nerimastingas – naudingiausia po pamokų pailsėti, pažaisti, o ne turėti užimtą veiklų rėžimą iki darbo dienos pabaigos. Nepailsėjęs vaikas – nerimastingas, įsitempęs vaikas.

2. Labai svarbu priimti vaiko jausmus – visus ir malonius, ir ypač nemalonius. Nenuneikime vaiko jausmų „nėra ko liūdėti”, „nieko baisaus nenutiko”. Pabūkime su vaiku šiame jausme, pasigilinkime į situaciją, pasistenkime suprasti, kaip vaikas interpretuoja situaciją. Siūlykime vaikui būdus, kurie jam / jai padės nurimti. Kai matome, kad vaiko nemaloni emocija atsitraukė, klauskime vaiko, ką jis / ji, kitą kartą, susidūrus su panašia situacija, darytų kitaip, kad jaustųsi kitaip. Klauskite, kas (veiksmas / ar žmogus) galėtų padėti vaikui pasijausti geriau. Išklausykime savo vaikus ir jų mintis, nuomones ir patirtis neprimesdami savo nuomonės, o juo labiau savų patirčių.

3. Tėvams svarbu sekti ir savo emocines reakcijas. Jei patys tėvai yra įsitempę, sunerimę, vaikai labiau „seka” tuo, kaip tėvai elgiasi, o ne tuo, ką jie sako. Geriausiai yra mokomasi stebint kitų elgesį. Jei įsitempęs tėtis / mama sako, kad mokykloje vaikui bus įdomu ir pan., didelė tikimybė, kad vaikas reaguos ne į žodžius, o į tėvelių emocines reakcijas.

4. Ilgas atsisveikinimas su vaiku, vaikui yra labiau žalingas nei naudingas. Ilgas vaiko raminimas, gali suveikti labai paradoksaliai – vaikas taps dar labiau neramiu. Čia labai panašiai veikia ir toks regis nekaltas pasakymas „nebijok“. Išgirdus šią frazę gali kilti mintis: „Jei jau sakai, kad nebijočiau, tai reiškia yra ko bijoti. Todėl visada vietoj „nebijok“ geriau sakyti „Būk drąsus“. Kad ir kaip norėtume, mes negalime sukontroliuoti visų nemalonių situacijų, kurios nutinka gyvenime, todėl turime išmokti ir išmokyti vaiką kliautis savo vidinėmis stiprybėmis bei rasti resursus, kurie padėtų šias situacijas įveikti. Atsisveikinti su vaiku rekomenduojama švelniai, bet tvirtai ir greitai, pasakant, kada jį pasiimsime. Ir šio pažado reikia laikytis.