Paskelbtas: Erudito Kategorija: Naujienos Komentarai: Vienas komentaras

Kaip padėti paauglio asmenybei bręsti: 4 galimos konflikto sprendimo strategijos

Nuo pat gimimo, mes žmonės esame „užprogramuoti“ augti ir tobulėti. Smalsumas ir noras pažinti, kas kiekvienam iš mūsų yra įdomu ir nauja, yra dalykai, kurie mus ir skatina tobulėti. Augimas, tai visų pirmą,  kūno augimo pokyčiai, kuomet kūdikis tampa vaiku, po to paaugliu ir, galiausiai, suaugusiu asmeniu. Tačiau pats įdomiausia augimas – tai žmogaus asmenybės brendimas ir tobulėjimas. Trumpai apibrėžiant, asmenybę galime suprasti kaip būdus, kuriais mes reaguojame į mus supančią aplinką ir kaip bendraujame su aplinkiniais. Kiekvieno žmogaus asmenybė – unikali ir nepakartojama. Todėl vieniems, patinka garsiai save išreikšti ir daug bendrauti. Kitiems, atvirkščiai, reikia tylos, susikaupimo ir vienumos. Mūsų bendravimas dėl šių skirtumų įgauna žavesio, įdomumo ir netikėtumo elementų, bet tuo pačiu, mūsų skirtybės sukuria erdvę ir patiems įvairiausiems bendravimo nesusipratimams bei konfliktams.

Žmogaus asmenybei būdinga tai, kad ji, panašiai kaip ir kūnas, auga ir turi galimybę nuolat tobulėti. Paauglio reakcijose, ypač jei jas lyginsime su vaiko reakcijomis,  šis asmenybės tobulėjimas, pastebimas, kai paauglys, kur kas lengviau nei vaikas, supranta, kodėl kartais jis jaučiasi taip, kaip jaučiasi. Vaikystėje sunku suprasti, pavyzdžiui, kaip mus užplūsta didelis pyktis. Bet paauglystėje jau daug aiškiau, kokios priežastys lemia, kad esame pikti, susierzinę ar, atvirkščiai – labai laimingi. Paauglystėje mums nesunku suvokti, kodėl kitas žmogus gali jaustis visiškai priešingai, nei kad jaučiuosi aš. Neatskiriama paauglio asmenybės brendimo dalis – paauglio poreikis pažinti tiek save, tiek suvokti savo vietą pasaulyje. Paaugliui natūraliai kyla klausimai: “koks aš esu ir kuo skiriuosi nuo kitų?”, “kokį mane mato kiti?”,  “kas man svarbu?”. Tenkinant šį poreikį, paaugliui būtina priklausyti savo bendraamžių grupei, kurioje galimas bendravimas vienas su kitu, kaip lygus su lygiais. Ir jei vaikystėje draugo kriterijų atitinka tas vaikas, su kuriuo smagu žaisti, tai paauglystėje, svarbiausias draugystės kriterijus  – vertybinis panašumas, t.y.  paauglį su draugais sieja panašūs pomėgiai, nes draugų grupės vertybės yra panašios. Tačiau netgi panašios, paauglius vienijančios, vertybės neapsaugo jų nuo tarpusavio konfliktų ir įvairiausių nesusipratimų. Mokytojai yra tie asmenys, kurie ypač dažnai susiduria su paauglių tarpusavio konfliktais.  Juk išties didelė paauglių bendravimo, o tame tarpe ir konfliktų,  dalis vyksta būtent mokykloje arba sprendžiant su mokykla susijusius reikalus. Tiesa sakant, įvairūs bendravimo nesutarimai lydi mus visą mūsų gyvenimą. Ir jei vaikystėje susipykus su draugu, vaikas dažniausiai pasiguodžia tėvams, tai paauglystėje, tarpusavio nesutarimus paaugliai labiau linkę spręsti patys. Taip, kaip moka. Mokykloje paauglių bendravimo konfliktai kyla dėl pačių įvairiausių priežasčių, tokių kaip: nesusipratimai ir nesusikalbėjimai (klausymo ir bendravimo įgūdžių stoka); įžeisti jausmai, nuvilti norai; nesugebėjimas pasakyti, ko noriu; konkuravimas; netinkami konflikto sprendimo būdai.

Svarbu suprasti, kad žmonių tarpusavio konfliktai / nesutarimai yra neišvengiama bendravimo dalis. Tuo pačiu bendravimo konfliktai yra ir sąlyga leidžianti mūsų asmenybėms augti bei tobulėti. Susidūrus su bendravimo nesklandumais, pirmiausiai, mums suaugusiems yra svarbu išmokti tinkamai reaguoti konfliktų metu. O po to, padėti ir paaugliams išmokti tinkamų reakcijų. Pasak klinikinės psichologės dr. Lisa Damour, paaugliai (ir suaugusieji) reaguoja į tarpusavio bendravimo konfliktus keturiais būdais:  „buldozerio“, „durų kilimėlio“, „durų kilimėlio su dygliais“ ir „kolonos“.  „Buldozeris“ dalyvauja konflikte menkindamas ir  niekindamas kitų žmonių nuomonę, jausmus ir pastangas. „Durų kilimėlis“ konflikte dalyvauja leisdamas, kad į jo nuomonę, jausmus ir pastangas kiti žmonės net neatsižvelgtų. O „durų kilimėlis su spygliais“ dalyvauja konflikte leisdamas, kad į jo nuomonę, jausmus ir pastangas kiti žmonės neatsižvelgtų, tačiau vėliau, pritaikęs gudrią ir, paprastai, slaptą taktiką, atkeršija asmenims, kurie neatsižvelgė į jo nuomonę bei jausmus. Dažnai toks kerštas įvykdomas į ginčą pasitelkiant kitus asmenis, vaidinant auką, bandant kitiems žmonėms sukelti kaltės jausmą. Nei vienas iš šių trijų dalyvavimo konflikte būdų nėra tinkamas. Kodėl? Nes nepadeda nei sėkmingai išspręsti konflikto, nei pagarbiai bendrauti ateityje. Nes nepadeda mūsų asmenybėms augti. O ir neišmoko mus naujų, mums naudingų elgesio būdų. Tuo tarpu jei reaguojame į konfliktinę bendravimo situaciją pasitelkdami „kolonos“ būdą,  sugebame pagarbiai ir tvirtai išreikšti savo nuomonę bei jausmus, o ne pažeriame kaltinimus. O tuo pačiu – gerbiame ir kitų konflikte dalyvaujančius asmenų nuomonę bei jausmus. Konfliktinėje bendravimo situacijose visada verta atsiminti, kad kaltinamas žmogus gali reaguoti tik dvejopai – pulti arba susigūžti. Abiem atvejais mums nepavyks su kitu žmogumi konstruktyviai pasikalbėti ir / ar rasti tinkamus situacijos sprendimo būdus.

Kaip padėti paaugliams „būti kolonomis“, sprendžiant jų tarpusavio konfliktus? Pirmiausiai, mes suaugusieji, patys turėtume būti išbandę šį reagavimo į konfliktines situacijas būdą. Paaugliai, o ir suaugusieji, efektyviausiai mokosi ne klausydami, o stebėdami. Mes suaugusieji, „būdami kolonomis“ konfliktinėse situacijose, visų pirma, turėtume būti atidūs savo pačių pojūčiams, jausmams ir mintis, kurie kyla konflikto metu. Kai suprasime, kaip jaučiamės ir ką mąstome, konfliktinės situacijos metu, mūsų žodinės reakcijos, turėtų būti nukreiptos į mūsų jausmų ir minčių įvardijimą, bet ne kitos konflikto pusės(ių) kaltinimą. Pavyzdžiui, „aš jaučiuosi atstumta(s), kuomet jūs priimate sprendimus nepasitarę su manimi“ arba „aš pasimečiau, kuomet pristatymo metu tu mane nutraukei, nes aš vyliausi, kad tu išklausysi mano nuomonę ir aš tikiuosi, kad mes gerbsime vienas kitą, net jei nesutinkame su vienas kito nuomonėmis“

Mokant paauglius „būti kolonomis“, pirmiausiai, svarbu kviesti paauglius prisiminti jiems labiausiai atmintyje išlikusius, arba neseniai vykusius jų bendravimo konfliktus. Atsiminus, svarbu padėti paaugliams atpažinti, koks yra jų dalyvavimo konflikte būdas. Ir jei kartu su paaugliais atpažįstame, kad konflikte jie dalyvauja kaip „buldozeriai“, „durų kilimėliai“ ar „durų kilimėliai su spygliais“, paprašykime jų užduoti klausimą sau patiems: „kokia man nauda iš to, kad konflikte dalyvauju, kaip …?“ Paprastai, žmonės, kuomet jiems užduodamas panašus klausimas, atsako – „man palengvėjo“.  Tada galime paauglius pakviesti įsivaizduoti, o kaip jiems palengvėtų, jeigu jie naudotų „kolonos“ dalyvavimo konflikte būdą t.y. gerbtų save ir kitą. Pokyčių kartais lengviausia pradėti siekti leidžiant sau įsivaizduoti tuos pokyčius. Padėkime paaugliams įsivaizduoti šiuos pokyčius užduodami klausimus:  „kokioje situacijoje, kokioms aplinkybėms esant, su kokiais žmonėmis, visai tikėtina, kad tu panaudosi „kolonos“ reagavimo būdą?“ Pasidalinkime savo patirtimis, kaip mes jaučiamės, ką mąstome konfliktų metu. Prisiminkime, kad paaugliai jau supranta ir kaip jie jaučiasi, ir kaip gali jaustis kitas žmogus.  Na ir galiausiai, pakvieskime paauglius išbandyti „kolonos“ dalyvavimo konflikte būdą, nes be praktikos įgūdžiai nesusiformuoja. Bandydami naujus, išmintingus ir naudingus mums dalykus, mes kaip asmenybės augame ir tobulėjama.

 

Straipsnio autorė „Erudito licėjaus” psichologė Virginija Rekienė