Paskelbtas: Erudito Kategorija: Naujienos Komentarai: Vienas komentaras

Vaikų emocinė gerovė internete – psichologė pataria, kaip rizikas paversti galimybėmis

Internetas yra neatsiejama XXI a. vaikų gyvenimo dalis, stipriai paveikusi tai, kaip vaikai ieško informacijos, bendrauja, pramogauja, išreiškia save, žaidžia bei mokosi. „Interneto naudojimo rizikos vaikų emocinei gerovei yra dažniau ir plačiau aptariamos nei interneto teikiamos galimybės, pamirštant, kad susidūrimas su rizika ir jos sėkmingas įveikimas yra sąlygos, padedančio vaikams ugdyti psichologinį atsparumą. Tačiau tiek tėvams, tiek mokytojams, siekiant užtikrinti vaikų emocinę gerovę, iškyla sunkumų“, – sako „Erudito licėjaus“ psichologė Virginija Rekienė.

Dabar vos tik gimęs vaikas patenka į pasaulį, kuris yra kupinas skaitmeninių technologijų ir neįsivaizduoja jo kitokio. Tačiau tėvams, kurių vaikystė prabėgo be interneto, mąstant apie jo suteikiamas galimybes ir grėsmes kyla natūralus nerimas – ar tikrai šios naujovės nėra žalingos? Psichologė dalinasi savo įžvalgomis bei patarimais, kaip pastebėti grėsmes, padėti jas įveikti ir užtikrinti vaikams emocinę gerovę.

Ką apie vaikus ir skaitmenines technologijas sako skaičiai?

Visame pasaulyje vaikų, kurie namuose turi prieigą prie interneto, skaičius nuolat auga. 2019 m. duomenimis, 90 proc. Europos sąjungos namų ūkių turėjo prieigą prie interneto (2007 m.– 53 proc.), o Lietuvoje – 82 proc. (2010 m. – 61 proc.). Atliktų tyrimų duomenimis, 9–16 metų amžiaus ES gyvenantys vaikai kasdien internete praleidžia vidutiniškai 3 valandas. Lietuvoje vidurkis panašus – 171 minutė.

Anot V. Rekienės, pirmosios vaikų patirtys su skaitmeninėmis technologijomis įvyksta dar iki antrųjų jų gyvenimo metų. „Maži vaikai skaitmeninėmis technologijomis naudojasi savo malonumui, dažniausiai tai vaizdo įrašų žiūrėjimas. Jiems nesvarbu, per kokią priemonę žiūrėti – planšetę, televizorių, telefoną ar kompiuterį. Tačiau jie jau puikiai supranta, kad jei įrenginys yra prijungtas prie interneto, vaizdo įrašų pasirinkimo galimybės labai išsiplečia“, – sako „Erudito licėjaus“ psichologė.

Vyresni, 9–16 metų, vaikai, kaip atskleidė 2020 m. publikuotas tyrimas, dažniausiai leidžia laiką internete žiūrėdami vaizdo įrašus, klausydami muzikos, žaisdami žaidimus, lankydamiesi socialinių tinklų svetainėse, bendraudami su šeima ir draugais.

Kaip vaikų emocinė gerovė susijusi su skaitmeninėmis technologijomis?

Pasak psichologės, emocinė vaiko gerovė yra svarbus vaiko sveikatos komponentas. „Emocinė gerovė apima vaiko patiriamas emocijas, jo saugumo jausmą, taip pat įvairias asmenines problemas, su kuriomis jis susiduria. Vaikai, kurių emocinės gerovės lygis yra aukštesnis, pasižymi didesniu emocinio atsparumo lygiu, o tai reiškia, kad jie patiria daugiau malonių emocijų tokių kaip laimė, džiaugsmas, o taip pat lengviau ištveria ir sunkesnes, sudėtingas emocijas – netektį, liūdesį, pyktį, nusivylimą“, – akcentuoja V. Rekienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad iš suaugusiųjų neretai girdimas susirūpinimas – ar vaikų emocinė gerovė dėl skaitmeninių technologijų naudojimo neprastėja? „Žiniasklaidoje ir kai kuriuose moksliniuose sluoksniuose vis dar gyvos baimės, kad išmanieji telefonai žlugdo visą vaikų kartą. Tačiau tyrimai ir statistika rodo, jog vaikai naudojasi skaitmeninėmis technologijomis norėdami atsipalaiduoti, surasti moralinės ir socialinės paramos šaltinius, siekia palaikyti tarpusavio santykius, o visi šie dalykai kaip tik yra naudingi vaikų emocinei sveikatai“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Dažna tėvų baimė – kad vaikas su skaitmeninėmis technologijomis praleidžia per daug laiko. V. Rekienė įsitikinusi – negalima vienareikšmiškai apibrėžti, koks valandų, praleistų prie ekranų, skaičius yra žalingas. „Kiekvienam vaikui, priklausomai nuo jo asmenybės, tą laiką reikėtų parinkti atskirai. Kad vaikas jau per daug laiko praleidžia internete galima matyti tuomet, kai buvimas prie ekranų pradeda trukdyti kitoms vaiko veikloms, pavyzdžiui, kai vaikas neatsitraukia nuo interneto net patenkinti būtinųjų fiziologinių poreikių, tokių kaip valgymas, arba kai atsitraukęs nuo skaitmeninių technologijų jis neužsiima kita veikla – žaidimais, skaitymu, ėjimu į lauką“, – įspėja psichologė.

Interneto grėsmės – kaip jų išvengti?

Natūralu – kuo daugiau laiko praleidžiama internete, tuo daugiau galimybių susidurti su grėsmėmis. „Tėvai, mokykla ir bendruomenė labiausiai nerimauja dėl to, ką vaikai veikia internete, o tiksliau – ar vaikai internete nesusiduria su neigiamomis patirtimis. Tai tokios patirtys internete, kurios kelia vaikams susirūpinimą, susierzinimą, liūdesį, nerimą, išgąstį, nejaukumo jausmą“, – pasakoja V. Rekienė. Ji atkreipia dėmesį – vaikai, kurie yra linkę būti labiau pažeidžiami realiame pasaulyje – labiau pažeidžiami yra ir internete.

Pagrindinės internete tykančios grėsmės yra reklama, melagingos naujienos, užslėpta rinkodara, žalingas turinys, rizika patirti patyčias, galimybės sutikti žmones, kurie bando pasinaudoti vaiku, įtraukti į įvairias nelegalias veiklas; grėsmė yra asmeninės informacijos netinkamas panaudojimas, žalingų patarimų, susijusių su savižudybe, valgymo sutrikimais ar panašiai, tikimybė.

„Erudito licėjaus“ psichologė atkreipia dėmesį – kalbant apie vaikų skaitmeninių technologijų naudojimą negali praslysti pro akis tai, kad pačių tėvų pozicija skaitmeninio pasaulio galimybių ir grėsmių atžvilgiu yra labai prieštaringa. „Tėvai dažniausiai turi dvi strategijas vaikų skaitmeninių technologijų naudojimosi atžvilgiu: leisti arba riboti. Tyrimai parodė, kad strategijos pasirinkimas susijęs su pačių tėvų skaitmeninio raštingumo įgūdžiais: tėvai, kurių skaitmeninio raštingumo įgūdžiai yra didesni – labiau linkę suteikti vaikams galimybes naudotis skaitmeninėmis technologijomis, o tėvai, kurių skaitmeninio raštingumo įgūdžiai yra menkesni, linkę riboti vaiko galimybes naudotis internetu“, – pasakoja psichologė.

Anot jos, tyrimais patvirtinta, kad efektyvesnė yra leidžianti strategija su nuosaikiu ribojimu. Naudojant tokią strategiją vaikui suteikiama galimybė įgyti tvirtesnį psichologinį atsparumą. Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas sėkmingai susitvarkyti su įvairiais iškilusiais sunkumais, nepalankiomis situacijomis, išmokimas kritiškai vertinti rizikas, spręsti jas, o taip pat prisiimti atsakomybę už jų sukeltas pasekmes.

Ką svarbu žinoti tėvams ir mokytojams apie internetą?

Rekienė atkreipia dėmesį – vis tik vaikai internete gali rasti ir labai daug galimybių: informacinių išteklių mokymuisi, galimybių susisiekti su kitais, panašių interesų turinčiais, vaikais, dalintis patirtimis ir idėjomis, veikti bendras veiklas, reikšti savo pilietiškumo poziciją, kurti turinį, išreikšti savo tapatumą, ieškoti idėjų. Tačiau interneto tyrinėjimas, anot jos, jokiu būdu negali būti paliktas paties vaiko atsakomybei.

„Erudito licėjaus“ psichologė akcentuoja – svarbu domėtis vaiku ir jo veikla internete, o taip pat – patiems tėvams ir mokytojams privalu mokytis visą gyvenimą. „Skaitmeninės technologijos yra viena iš tų sferų, kuri labai sparčiai kinta, todėl mums būtina sekti naujoves, neatsilikti nuo jų. Kartais sutinku tėvų, kurie su pasididžiavimu sako, kad nesidomi socialiniai tinklais ir mano, jog tai yra didelė nesąmonė. Iš tiesų gaila dėl tokios tėvų nuomonės, nes tokiu būdu jie praranda galimybę pažinti vaiko pasaulį. Būtina kalbėtis su vaikais, apie tai, kur internete jie jaučiasi saugūs, sulaukia palaikymo, diskutuoti interneto saugumo temomis, kalbėti apie pavojus internete, kaip elgtis susidūrus su jais, pastebėti, kas vaikams kelia nerimą“, – pataria psichologė.

Tėvų atsakomybė, anot jos, yra ir inicijuoti naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis taisykles, užtikrinti jų laikymąsi. „Svarbu susitarti su vaiku kaip, kada ir kokiomis priemonėmis jis galės naudotis skaitmeninėmis technologijomis, pavyzdžiui, kai yra atliktos visos pareigos, padaryti namų darbai. Pravartu nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis vaikas nesinaudos skaitmeninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, valgant ir valandą prieš miegą“, – pataria V. Rekienė.

Ji ragina atkreipti dėmesį, jei internete praleidžiamas laikas jau pradeda trukdyti įprastam kasdieniam vaiko gyvenimui. „Taip būna tuomet, kai prašymas atsitraukti nuo ekranų sukelia ypatingai audringą pyktį ir po to einančią apatiją realiam pasauliui. Taip pat būkime atidūs, jei vaikas jau susiduria su sunkumais realiame pasaulyje, jis greičiausiai susidurs su sunkumais ir skaitmeninėje erdvėje. Ir pati svarbiausia rekomendacija – mokykime jauną žmogų, kad internetas yra kaip gyvenimas, jame taip pat susiduriame su gerais ir blogais, su naudingais ir žalingais dalykais“, – akcentuoja „Erudito licėjaus“ psichologė V. Rekienė.