Brandos egzaminai – frazė, gąsdinanti daugelį jaunuolių bene nuo 10 klasės ir kažkodėl klaidingai painiojami su branda. Egzaminai yra skirti ne mokinio brandos įvertinimui, o patikrinti žinių lygį, kurį jis gali parodyti būtent tuo metu.

Mano nuomone, pasiruošimą egzaminams galima palyginti su sportu – tą pačią distanciją galima bėgti ar plaukti daugybę kartų, tačiau visą laiką pasiekti skirtingą rezultatą. Tai nereiškia, kad kažkuriuo metu esi geresnis ar blogesnis. Reiškia tik tiek, kad konkrečiu momentu gali pademonstruoti tam tikrą rezultatą, priklausantį nuo daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, psichologinių aspektų, emocinės būsenos, nusiteikimo, fizinės būklės, poilsio. Lygiai taip pat reikėtų vertinti ir brandos egzaminus.

Rezultatas tampa svarbesnis už procesą

Pirma blogybė ta, kad egzaminams dažniausiai ruošiamasi tarsi varžyboms – visas dėmesys sutelkiamas į treniruotes, kad numatytu metu būtų nubėgama konkreti distancija per kuo trumpesnį laiką. Tokiu būdu į šalį nustumiami kiti dalykai, rodantys, kam mokinys yra ugdomas visus metus. Nevertinami asmenybės, kompetencijų, gebėjimo mąstyti, įsitraukti į kitas veiklas pasiekimai. Perteklinis ir ilgai trunkantis susikoncentravimas į ruošimąsi egzaminui, kaip varžyboms, yra beprotiškai kenksmingas mokiniui.

Paprastai sakant, mokiniai ruošiasi varžyboms, kuriose daugiau nedalyvaus. Tai nėra mėgstama sporto šaka, kuomet nuolat pakartotinai dalyvaujama varžybose, patiriamas malonumas, tobulėjama ir toliau treniruojamasi. Egzaminai – vienkartinis įvykis, kančia, kuriai skiriamas didžiulis dėmesys, o galiausiai džiaugiamasi, kai viskas baigiasi. Būtent toks įspūdis apie egzaminus šiandien ir formuojamas. O sąsajų su branda nėra jokių.

Turi keistis požiūris

Mes iš pradžių bandome pakeisti mokinių požiūrį į tai, kas yra egzaminas, testas ar žinių patikrinimas apskritai. Šiuo metu kultūriškai egzaminai bei standartizuoti testai, nepriklausomai nuo klasės, kurioje jie laikomi, yra tarsi slenksčiai. Tie slenksčiai nurodo vaikams, kaip gerai jie yra vertinami arba kokie „blogi“ jie yra. Suformuotas etiketės principas, tarsi nurodantis mokinio vertę. Gyvenant tokioje kultūroje kiekvienas atsiskaitymas yra be galo kenksmingas. Įsišaknijusią kultūrą pakeisti nėra lengva, nes ji egzistuoja ir už mokyklos sienų, visoje mokinio aplinkoje. Net kai kurie tėvai bet kokį atsiskaitymą dažnai sureikšmina ir sukelia didžiulį stresą tiek sau, tiek vaikams.

Pavyzdžiui, vaikams paaiškiname, kad atlikus tam tikrą darbą verta pasitikrinti, kaip sekėsi – tam, kad suprastų, ką kitą kartą galėtų padaryti kitaip: gal geriau, o gal paprasčiau ar kūrybiškiau. Pasitikrinimas naudingas pačiam mokiniui ir jo tobulėjimui, o ne tam, kad kiti žinotų, kaip jį vertinti. Tai nėra slenkstis, o sveikas pasitikrinimas ir tobulėjimo įrankis. Kuomet vaikai į žinių patikrinimus pradeda žvelgti, kaip į sveikatos dalyką – kas pagerėjo, pasikeitė per tam tikrą laiką, kol mokėsi, patys egzaminai tampa ne tragiška pabaisa, o eiliniu dalyku, kuriam nesiruošiama specialiai. Tai yra esminis principas – išgyvendinti požiūrį, kad egzaminams reikia kažkaip ypatingai ruoštis ir dėti tik jiems skirtas papildomas pastangas. Net pats terminas „pasiruošti egzaminui“ kelia neigiamas asociacijas, nes specialiai ruoštis tam, ko mokeisi daugybę metų, neturėtų reikėti.

Jeigu į šį procesą žvelgiama ne kaip į eilinį, sveiką dalyką, o kaip į kančios elementą, kurį reikia tiesiog išgyventi, peršokti, pasąmonė tas žinias vertina neigiamai. Tai reiškia, kad pasibaigus egzaminams nesąmoningai norima kuo greičiau užmiršti tą patirtį, o kartu ir įgytas žinias. Taip tarsi sukuriamas blokavimas to, ko buvo mokytasi daug metų. Egzaminų ir testų reikia, tačiau į juos verta žiūrėti, kaip į įrankius pasimatuoti savo pažangą.

Mokytis turi būti įdomu

Esu tikras, kad visi trokštame, jog bet ką, ką daro vaikai, darytų susidomėję, ne verčiami. Ausį rėžia pasakymai, kad mokykla skirta ne domėjimuisi ar geram laiko leidimui, o sunkiam, ilgam ir svarbiam darbui. Labai gaila, kad net ir žymūs edukologai vis dar tiki, jog mokymosi procese nereikia ieškoti pasimėgavimo. Mokykla užima labai ilgą laikotarpį vaiko gyvenime, net nekalbant apie tai, kad 12 metų jaunam žmogui yra kur kas daugiau nei suaugusiam. Atiduoti apie 10–15 proc. savo viso gyvenimo nuolatinei kančiai yra tiesiog absurdiška. Ar tikrai norime, kad vaikų mokymasis liktų siejamas su kančia – kai jis gali būti džiaugsmo ir smalsumo kelias?