Daiva Jankauskienė, Rūta Gudynienė
Paskelbtas: Erudito Kategorija: Naujienos Žymos: , , , , , Komentarai: Vienas komentaras

Priešmokyklinių ir pradinių klasių mokytojos Daiva Jankauskienė ir Rūta Gudynienė: „Iššūkiai mus stiprina“

Kur kiti mato problemą, Kauno „Erudito“ licėjaus priešmokyklinės klasės mokytoja metodininkė, pradinio ugdymo programų vadovė Daiva Jankauskienė ir tarptautinio bakalaureato pradinėms klasėms (IB PYP) koordinatorė, pradinių klasių mokytoja metodininkė Rūta Gudynienė mato galimybę ir pasiraitoja rankoves. Tai istorija apie pašaukimą ir atsidavimą pasirinktai mokytojo profesijai, dviejų ilgiausiai „Erudito“ licėjuje dirbančių mokytojų istorija. Dar tai istorija apie gražią moterišką draugystę, kuri užsimezgė būtent mokykloje.

Rūta Gudynienė „Erudito“ licėjuje dirba nuo pat mokyklos įkūrimo. Bet vadinti veterane jos neapsiverčia liežuvis – Rūta yra be galo jaunatviška, visuomet besišypsanti, savo pozityvumu užkrečianti aplinkinius. Mokiniai ją dažnai apkabina, patiki jai visas savo paslaptis, tad nieko nuostabaus, kad ji ne kartą buvo išrinkta mylimiausia ir mėgstamiausia mokytoja.

Daiva Jankauskienė atėjo dirbti į Kauno „Erudito“ licėjų metais vėliau, taigi dirba čia jau septynerius metus, o apskritai mokytoja – dvidešimt trejus. Ir nors vienai labiau patinka diena, kitai – vakaras, jos puikiai papildo viena kitą. „Mums net nereikia kalbėtis, pažiūrime viena į kitą, ir viskas aišku“, – šypsosi Daiva.

Jus visada matome kartu: abi buvote nominuotos konkursui „Lietuvos mokytojas“, kartu ruošiatės pamokoms, organizuojate renginius, konkursus ir net moderuojate konferenciją didžiulei auditorijai. Kaip judvi susipažinote?

Daiva: Rūta yra fenomenas. Ji yra vienintelė mokytoja, dirbanti „Erudito“ licėjuje nuo pirmųjų dienų, ir mokytojos pašaukimą atradusi, kai tik pradėjo dirbti mokytoja. Į „Eruditą“ ji atėjo po motinystės atostogų. Kitais metais atėjau aš. Kaip gyvenime žmogus atranda savo antrą puselę, taip ir mes su Rūta – iš karto radome bendrą kalbą, viena kitą jaučiame, nereikia per kokius nors renginius nei mirksėtis, nei jokių signalų viena kitai siųsti – pažiūrime, ir viskas aišku (juokiasi). Atradome viena kitą.

Kodėl nusprendėte tapti mokytoja?

Daiva: Mane įkvėpė mano pirmoji mokytoja, kuri, man atrodė, buvo nuostabi. Nors praėjo daug laiko, tačiau ir dabar prisimenu, kaip būrys vaikų bėgdavome takeliu pasitikti SAVO mokytojos. Tai laikais klasės būdavo didelės, po 30–40 vaikų, tačiau ji pastebėdavo, prakalbindavo, sugebėdavo padrąsinti kiekvieną. Tačiau mano klasės draugė, kuri irgi tapo pradinių klasių mokytoja ir su kuria abi dirbome toje pačioje mokykloje, kurią pabaigėme, tapo mokytoja, nes norėjo būti geresnė mokytoja, negu buvo mūsų pirmoji mokytoja. Viename seminare apie mokytojo vaidmenį ir skirtingą jo poveikį kiekvienam vaikui ji pasakojo, kad tapo pradinių klasių mokytoja, nes pati turėjo labai negerą mokytoją, kuri ją niekino. Niekada nemačiau, kad ji būtų paniekinta, bet ji taip jautėsi. Šis paradoksas man sunkiai paaiškinamas.

Aš prisimenu, kaip pirmoji mokytoja mokė mus būti draugiškus, rūpintis vieni kitais. Ir jei dabar dažnai kalbama apie bendradarbiavimą, rūpestingumą, tai tikrai žinau, kad šias vertybes manyje išugdė mano pirmoji mokytoja. To mokau dabar jau savo vaikus. Kad būsiu pradinių klasių mokytoja, tvirtai žinojau nuo pirmos klasės. Ne tik žinojau, bet ir nuo devintos klasės nuosekliai tam ruošiausi. Kiekvieną vasarą dirbdavau darželyje. O kai stojau į Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbos egzamine pasirinkau rašyti rašinį laisva tema „Mano pirmoji mokytoja“.

Rūta: Mane visą laiką traukė darbas su vaikais. Net baigusi ekonomikos ir verslo administravimo studijas, dirbdama versle, savaitgalius ir vasaras leisdavau su jaunimu, savanoriaudama, pati organizuodama įvairias stovyklas. Mačiau toje veikloje daug prasmės. Kai teko šiek tiek savo darbuose sustoti ir turėjau laiko pagalvoti, ko noriu toliau, visos mintys sukosi tik apie darbą šalia vaikų. Šiek tiek buvo nerimo, kad su pedagogika susijusio diplomo neturiu, o naujai stoti mokytis atrodė gal jau per vėlu – dabar tai prisiminus, darosi juokinga, nes įstojau, su dideliu pasimėgavimu mokiausi, ir baigiau ne tik pradinio ugdymo pedagogikos bakalaurą, bet po to dar ir edukologijos magistrą. Dabar visiems drąsiai galiu teigti, kad studijuoti niekada ne per vėlu! Štai toks mano kelias iki mokytojos profesijos. Ir nors buvo aplinkoje daug sakančių, kad einu į beprotybę, į be galo sunkų darbą ir panašiai, iki šiol nė vieną minutę šio savo sprendimo nesigailėjau.

Kas labiausiai patinka mokytojo darbe?

Daiva: Aš nežinau, kas nepatinka. Man viskas patinka! Man patinka darbas su vaikais, tai, kad su jais visiškai nėra monotonijos, patinka dirbti su kolegomis, kažką naujo kurti, daryti… Vakar su kolege Rūta susėdom galvoti temų pranešimui, begalvodamos, radom puikią TED konferenciją, beje, užsakytą UNESCO, apie vaikų emocinę būseną ir koks jiems svarbus bendravimas ir suaugusiųjų dėmesys, nusiunčiau Rūtai, tada pradėjome svajoti, kaip būtų puiku ką nors panašaus padaryti pas mus, kad vaikai galėtų dalyvauti konferencijose ir pasakoti, tarkime, koks prieskonis suteikia pamokai skonio… Mane veža visos naujovės, dėl to darbe jaučiu didelį malonumą. O kai dar šalia tokios pat paturbintos kolegės…

Aš labai myliu vaikus ir savo darbą. Sako, susirask darbą, kuris taptų tavo hobiu, ir tau nebereikės dirbti. Tokiu atveju, mano darbas yra ir mano hobis. Man vaikai labai rūpi, ne tik akademine prasme, bet rūpi ir jų emocijos, jausmai, man svarbu, kaip jie jaučiasi. Kasdien savo vaikų klausiu, kaip jie jaučiasi.

Rūta: Man labiausiai patinka, kad galiu keisti mažų žmogučių gyvenimus. Patinka tai, kad nėra nė vienos tokios pačios dienos. Ateini į darbą ir net neįsivaizduoji, kas tavęs laukia. Nėra monotonijos, tačiau yra daug daug erdvės saviraiškai, kūrybai, bendravimui. Ateini tarsi į savo kitą šeimą. Paklausi kaip gyvena vaiko šuniukas, kitas, matai, kad vakar po pamokų ėjo į kirpyklą, trečio klausi, kodėl ryte jį apėmė liūdesys. Man patinka su jais bendrauti. Kalbiesi, nes iš tikro rūpi tie mažieji žmogiukai, kurie yra šalia. Kaip šeimoje su jais daliniesi, išklausai, pats papasakoji savo istorijas ir tai, kas gali juos įkvėpti ar iš ko gali pasimokyti. Man patinka, kad šiame darbe aš galiu įgyvendinti pačias įdomiausias savo idėjas. Patinka, kad mažais mažais žingsneliais keisdama mažuosius žmogiukus, galiu prisidėti prie geresnės Lietuvos, geresnio pasaulio kūrimo. Tame matau labai daug prasmės…

Ką rekomenduotumėte paskaityti, paklausyti, pažiūrėti priešmokyklinukų ir pradinukų tėvams?

Daiva: Labai mėgstu viskuo, ką atrandu įdomaus ir naudingo, dalintis – ar su Rūta, ar su mokinių tėvais. Ši savybį irgi sieja mus su Rūta. Jau esu tėvams rekomendavusi filmus „Gerumo stebuklas“ ir „Žemės žvaigždutės“. Man jie atrodo tobuli vaikų tarpusavio santykiams, mokantys, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, nepaisant, kokią galią ar negalią turėtų, – kiekvienas unikalus savaip. Tėvai yra žiūrėję, kas matė, pasakojo, kad šie filmai paliečia visus – ir vaikus, ir tėvus.

O iš knygų rekomenduoju Antoine de Saint Exupery „Mažąjį princą“. Vaikams sakau, kad jį galima skaityti kas dvejus metus ir vis atrasi kažką naujo. Beje, neseniai „Mažąjį princą“ išleido žemaitiškai.

Rūta: „Penkios vaikų meilės kalbos“. Svarbiausias jausmas, kuriuo turime apgaubti savo vaikus, yra meilė. Tačiau kiekvienas žmogus tą meilę supranta skirtingai. Kad vaikas suprastų mūsų jam rodomą meilę, turime žinoti jo meilės kalbą. Esu įsitikinusi, jeigu vaiką pripildysime meile, užaugęs jis mokės ja dalintis su kitais…

Burtažodis arba veiksmas, kuris visada suveikia per pamokas.

Daiva: Visada vaikams kartoju: „Turi pavykti“. Ir pati tuo tikiu.

Rūta: Mano asmeninis, gerai mane nuteikiantis burtažodis gyvenime – „Viskas bus gerai“. O pamokose pernai su pirmokais sugalvojome burtažodį su savo klasės simboliu – peliuku Platonu. „Peliukas Platonas sako OP“. Su šiuo burtažodžiu visų vaikų burnytės užsidaro vienu metu ir klasėje kuriam laikui stebuklingai įsivyrauja visiška tyla. Vaikams jis labai patiko ir atsinešėme jį ir į antrą klasę.

Dirbant mokytoja, laisvo laiko pomėgiams turbūt lieka ne tiek jau daug. Vis dėlto smalsu, kokių pomėgių turite, kuo mielai užsiimate laisvalaikiu?

Daiva: Pradėsiu ne nuo savęs, o nuo kolegės Rūtos, kuri yra labai muzikali (kaip ir visa jos šeima), man labai gražu, kaip visa jos šeima puoselėja lietuviškas tradicijas ir myli šalį, kokie stiprūs jų tautiniai ir patriotiniai jausmai. Aš pati labai mėgstu muziką, esu baigusi muzikos mokyklą, pianino klasę. Dabar pianinas pas dukrą, bet anksčiau pagrodavau. Moku groti gitara, išmokė vyras, mano dukra lankė muzikos mokyklą, žentas baigė „Vyturio“ mokyklą, kurioje sustiprinta muzika, groja pianinu, gitara, svotas yra radioaparatūros montuotojas, dirbęs su „Poliarizuotais stiklais“, tad per šventes su mumis neliūdna (juokiasi).

Mėgstu skaityti knygas. Ne visuomet rimto turinio, tačiau skaitymas padeda atsipalaiduoti. Patinka knygos, kuriose randu istorinių realijų. Dar labai mėgstu keliones. To šiek tiek pritrūksta dirbant su priešmokyklinukais, nes esu pratusi su vaikais keliauti.

Rūta: Mano pomėgiai – teatras, kinas, koncertai, laikas su šeima, pasivaikščiojimai gamtoje, jūra, kelionės, muzika.

Kas būtumėte, jei nebūtumėte mokytoja?

Daiva: Darželio auklėtoja. Esu ja dirbusi nuo devintos iki vienuoliktos klasės.

Rūta: Vaikiškų knygelių rašytoja.