Mokyklų durys plačiai atvertos, ir vėl kartu sukame bendruomeniškumo ratą ir žengiame į naują žinių, emocinių patirčių pasaulį. Pirmieji žingsniai šioje erdvėje, kurioje mokslas ir draugystė žengia kartu, dažnai būna kupini nekantrumo, dvejonių ir šiek tiek baimės. Tačiau sėkminga pradžia mokykloje – tai ne tik mokymosi pradžia, bet ir galimybė atrasti save, išsiugdyti savybes, kurios lydės visą gyvenimą. Prisidėti prie sklandžios pradžios gali ir… maistas. Apie tai kavinėje „Take A Break“ „Erudito“ licėjaus tėvų klubas kalbasi kartu su virtuvės šefu Gian Luca Demarco ir jo žmona Egle.

Emocijos ir maistas: kada norime saldžiau?

Dienos pradžia prasideda nuo ryto, kuris pilnas emocijų. Pusryčiai? Ir ne tik. „Kai esame laimingi, maistas dažnai atrodo skanesnis, – sako virtuvės šefas Gian Luca Demarco. – Ši teigiama emocija gali sustiprinti skonio pojūčius, leidžiančius mums mėgautis net ir paprastais patiekalais. Ir priešingai, jei jaučiamės nusiminę ar stresuoti, maistas gali pasirodyti neskanus arba nepatrauklus, nes emocinė būsena blokuoja mūsų gebėjimą pilnai mėgautis skoniais.“ Jei esi piktas, jausi, kad viskas sūru, įsitempęs – ryškės rūgšti dinamika. Todėl mokslo metų pradžioje Gian Luca rekomenduoja tiek vaikams, tiek suaugusiems mėgautis šiek tiek saldžiu ir spalvotu maistu. „Tai suteiks daugiau šilumos, jaukumo akims, skonių receptoriams.“ Organizme padidės serotonino – laimės hormono – gamyba. Šis cheminis junginys gerina nuotaiką ir padeda jaustis ramesniems bei laimingesniems. Taigi maisto skonis yra neatsiejama mūsų emocinės būsenos dalis, kurią būtina atsižvelgti tiek kulinarijoje, tiek asmeniniuose valgymo įpročiuose.

Virtuvės šefas atkreipia dėmesį, kad prasminga sutelkti dėmesį į maistą, jo skonį ir tekstūrą, nes ramiai skanaudami, valgydami galime laikinai pamiršti savo problemas ar įtampą. Vis dėlto, nors maistas gali laikinai palengvinti emocinę būseną, ilgainiui jis nepadeda išspręsti tikrųjų streso priežasčių, todėl svarbu atkreipti dėmesį į sveikus būdus valdyti emocijas ir stresą.

4 svarbiausi poreikiai: kaip juos tinkamai atliepti?

Kasryt atsivėrus mokyklos durims po vienu stogu susitinka skirtingų patirčių turintys žmonės: mokiniai, mokytojai, administracijos atstovai, šeimos. Ką daryti, kad bendruomeniškumo kolonos tvirtai stovėtų ir „stogas“ nejudėtų? „Turime visi suprasti ir susitarti, kokiam tikslui visi susirinkome. Siekti bendros gerovės iššūkių lauke ar nepasitenkinimais ir asmeniniu patirtu kažkur kitur pykčiu, tiesiog bomborduoti mokykloje, kur jautru ir  daug įvairialypės dinamikos. Kiekvienas vaikštome su nematoma lentele „Aš esu svarbus“. Kai tai matai, tada supranti, kad kiekvienas sutiktas žmogus turi savo istoriją ir visai nebūtinai sėkmingą ir laimingą“, – teigia „Erudito“ licėjaus tėvų klubo koordinatorė pradinių klasių mokytoja Jurgita Steponaitienė. Ką daryti? „Iš pradžių pakaktų žinoti, kaip atliepti keturis pagrindinius žmogaus bazinius poreikius, kurie būdingi visuose amžiaus tarpsniuose ir nepriklauso nuo profesinio statuso. Pirmas „Aš svarbus“ – jaustis, kad mane girdi, supranta, jaučiuosi komandos dalimi. Tai giliausias žmogaus poreikis jausti, kad jo buvimas, darbai ir jausmai turi reikšmę. Šis jausmas suteikia prasmę santykiuose su kitais ir padeda atrasti savo vietą pasaulyje, kuriame kiekvienas iš mūsų ieško pripažinimo bei pagarbos. Antras „Aš galiu“ – manimi tiki, leidžia veikti esu pajėgus įveikti iššūkius, veikti savarankiškai ir pasiekti savo tikslus. Šis poreikis yra varomoji jėga, vedanti mus į asmeninį augimą, pasitikėjimą savimi ir prasmės jausmą kasdienybė. Trečias „Aš esu vertingas“ – leisti šalia esančiam suprasti, jog esi vertingas vien dėl to, kad esi. Tai esminis žmogaus poreikis – jausti savo vertę, nepriklausomai nuo aplinkybių ar kitų nuomonės. Šis jausmas suteikia vidinės stiprybės ir pasitikėjimo, primindamas, kad mūsų unikalumas ir savybės turi prasmę, ir kad kiekvienas žmogus yra neįkainojamas savo buvimu. Ketvirtas „Aš išdrįstu“ – pasakau tai, kas nepatinka, išlaikydamas mandagumo, takto jausmą. Moku pasakyti „ne“, neįskaudindamas, o atliepdamas savo ir kito galimybes. Tai situacijos, kai žmogus parodo save, savo negalėjimą ir netobulumą bei gauna aplinkinių padrąsinimą. Drąsiai išdrįsti veikti, net kai nežinai rezultato, tai puikiai atveria naujas galimybes ir leidžia atrasti savo tikrąjį potencialą. Tik išdrįsdami žengiame į pasaulį su pasitikėjimu ir tikėjimu savimi.“

Pasak J. Steponaitienės, esminė žmogiškųjų santykių dalis – mandagumas. „Jis padeda kurti pagarbą, pasitikėjimą ir supratimą tarp žmonių. Mandagumas rodo, kad mes pripažįstame ir vertiname kitų jausmus, nuomones bei orumą. Tai tarsi tiltas, jungiantis mus su aplinkiniais, net ir tada, kai nuomonės skiriasi. Svarbu girdėti ausimis ir išgirsti širdimi. Šių pradmenų turime mokytis nuo lopšio. Atrodo, tiek nedaug reikia, kad sudirgę, pavargę ar supykę tiesiog rastume laiko taikai, o ne kovai, supratimui, platesniam požiūriui.“

Mums visiems sklandi pradžia mokykloje turėtų prasidėti nuo gardžios kavos ar kakavos su gabaliuku šokolado ir žinojimo, kad visi esame vienodai svarbūs, vertingi, gebantys ir išdrįstantys. „Suprasti mandagumo kainą, nes niekas taip brangiai nekainuoja, kaip mandagumas. Tai atspindi mūsų gebėjimą būti empatiškiems, parodyti kitam žmogui, kad jis mums rūpi. Tai paprastas, tačiau galingas būdas prisidėti prie šiltesnio ir draugiškesnio pasaulio, kuriame galime susikalbėti ir kartu siekti to, ką esame sumanę“, – reziumuoja J. Steponaitienė.