Šių metų rudens EMTA – apie kompetencijomis grįstą mokymąsi: Ko reikia kokybiškai pamokai?
Kasmet per rudens atostogas vykstantys „Erudito“ licėjaus Mokytojų tobulinimosi akademijos (EMTA) kursai tapo tradiciniu dvi dienas trunkančiu mokytojų bendruomenės renginiu, kuriame pradinių ir pagrindinių nacionalinių ir tarptautinių klasių mokytojai dalijasi savo patirtimis, aptaria aktualiausius klausimus ir dar kartą pasitvirtina (bei įtvirtina) strategines kryptis, darbo metodus ir plėtoja naujas idėjas. Kartu tai proga pabūti visiems drauge ir sustiprinti komandinius ir tarpasmeninius ryšius – šis renginys svarbus ir kaip organizacijos kultūros bei vertybių integralumo renginys.
Tarp vertinimo ir įsivertinimo
Mūsų stiprybė – kompetencijomis grįstas ugdymas. Tokia šio rudens EMTA tema. Pradinių klasių mokytojai su šiuolaikinių technologijų mokytoja Justina Rinkūniene keitėsi įžvalgomis apie aplinkos svarbą ugdant įvairius gebėjimus ir kodėl taip svarbu klasę suskirstyti erdvėmis, pavyzdžiui, skaitymo, dailės, eksperimentų ir pan. Buvo pristatytas metodas „Skaičiai kalba“, kurio tikslas – skatinti moksleivius taikyti skirtingas strategijas sprendžiant paprastus, o vėliau ir gerokai sudėtingesnius uždavinius.
O ko reikia gerai pamokai?
„Bendravimo“
„Santykio tarp mokytojo ir mokinio“
„Įsitraukimo“
„Performanso!“
„Komunikacijos“
„Smegenų dirbtuvių“
Tai tik keli pagrindinių klasių mokytojų pateikti atsakymai.
Pamokos ašis – jos struktūra. Mokytojų manymu, struktūrines dalis galima keisti ir kaitalioti, svarbiausia – turi būti aiškus pamokos tikslas. Jį padeda pasiekti įvairūs ugdymo(si) metodai: stiprinantys (teisingai parinkti metodai, aktyvūs metodai, skatinantys mokinių įsitraukimą, apverstos pamokos metodas) arba gadinantys – per didelė įvairovė, metodų nebuvimas, kai mokiniai lieka tik stebėtojai. Tačiau net ir teisingai parinkti metodai tinka skirtingoms grupėms: tai, kas tinka vienai klasei, gali visiškai nepasiteisinti kitai.
Labai svarbi pamokos dalis – refleksija. Tikslingai formuluojami klausimai ugdo kritinį mąstymą, savęs pažinimą. Vieni mokiniai mėgsta reflektuoti žodžiu, tačiau labiausiai pasitvirtina refleksijos raštu – tai padeda susisteminti patirtį ir objektyviai įsivertinti.
Įsivertinimas labai svarbi ir mokytojo darbo dalis. Kaip ir vertinimas. Mokytojui refleksija naudinga, nes padeda įvertinti ir diferencijuoti mokinių žinias.
Viena grupė pridėjo prie išvados, kad vertinimo procese, kurį sudaro „emocinis“ (pagyrimai, konstruktyvi kritika, prizai, pastabos) ir „techninis“ (įskaitos, pažymiai, pliusų ir minusų sistema, raportai ir komentarai) vertinimas, mažiausiai įtakos turi pagyrimai ir prizai. O labiausiai motyvuoja vidinė paskata, konstruktyvi kritika ir pastabos (angl. behavior notes).
Kas kuria pamokos mikroklimatą
Santykiams tarp mokytojo ir mokinio labai svarbi aplinka ir pamokos mikroklimatas. Tiek moksleiviui, tiek mokytojui svarbi tvarkinga, švari, dalykui pritaikyta aplinka. Pasitikėjimas, empatija, profesionalumas, pagarba ir tolerancija (svarbu brėžti ribas), susitarimai, ryšio užmezgimas – taip pat minimi tarp mikroklimato gerinimo. Susitarimai, pagarba svarbūs ne tik tarp mokytojo ir klasės, bet ir pačios klasės viduje, tarp mokinių.
Ryšio kūrimui svarbi ir refleksija, arba tinkamai užduoti klausimai. Konkretūs klausimai pamokoje (pamokos pabaigoje), padedantys mokytojui ir mokiniams įsivardyti, kas pavyko ar nepavyko pamokoje, irgi prisideda prie mikroklimato kūrimo.
Grįžtamasis ryšys svarbus ir mokytojui. Viena iš priemonių yra pamokos stebėjimas. Tam tikrų taisyklių turėtų laikytis ir mokytojas, kurio pamoką stebi kolega, ir stebėtojas. Mokytojas, kuris stebi, turėtų sutarti laiką, parengti stebėjimo formą (kas sekasi? Ką galima būtų pasiūlyti?), kuri labai palengvintų į(si)vertinimo procesą, ir išlikti pozityvus. Pozityvumo svarbą akcentavo ir kitos grupės. Mokytojas, kurio pamoka stebima, turėtų išlikti pozityvus, džiaugtis gyvenimu ir savo mokiniais, išlikti natūralus, ir – tai mokytojams pasirodė ne mažiau svarbu – „išsimiegoti, pasipuošti ir pavalgyti“. Kolega neturėtų kištis į pamokos eigą ar ją komentuoti, turėtų būti draugiškai nusiteikęs, turėti aišktų tikslą, ką vertina, ir nevertinti visos pamokos, jis turėtų pasižymėti stiprybes, o silpnybes įvynioti į „sumuštinį“ (pagyrimas-kritika-pagyrimas), pateikti pasiūlymų, pagirti, būti dėmesingas, likti diskretiškas, išlaikyti pagarbą, užduoti klausimų savirefleksijai. Po stebėjimo rezultatų verta aptarti kitu iš anksto sutartu laiku, kad ir prie kavos puodelio.
Tikime, kad po šių mokymų pokalbių prie kavos puodelio mokytojams netrūko.