Kauno „Erudito“ licėjaus technologijų mokytoja Armanda Klimavičiūtė savo pedagoginį kelią pradėjo nuo popamokinių veiklų – „Erudito“ licėjaus pradinukams ji vedė kūrybines dirbtuves. Per metus išaugo ir kaip mokytojos, ir kaip specialistės pasiekimai: Armanda buvo išrinkta ekologiškiausia mokytoja Kaune, baigė grafikos dizainerės studijas Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete, už diplominį darbą „Justino Vienožinskio memorialinio muziejaus prekės ženklas ir vizualinis dizainas“ buvo apdovanota Eugenijos Mikšytės-Lašienės meno premija, nuo ateinančių metų tęs magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Kažkada biologijos studijas iškeitusi į menus, šiandien Armanda bene vienintelė Lietuvoje gilinasi į skenografiją, domisi elektronine muzika, sintezatoriais ir ne tik.

Armanda, papasakok, kaip jauna aktyvi menininkė atsidūrė „Erudito“ licėjuje?

Į „Erudito“ licėjų mane pakvietė vesti kūrybinių dirbtuvių popamokinėse veiklose. Po metų jau dirbau ir kaip technologijų mokytoja. Anksčiau rengdavau tik draugės sūnėno piešinių parodas, su moksleiviais neturėjau patirties, tačiau supratau, kad noriu jos įgyti vis daugiau – su vaikais dirbti man labai patinka. Labai gera gauti iš jų atgalinį ryšį – visas tas šypsenas, užsidegimą, entuziazmą. Tas vaikų džiaugsmas mane tarsi užpildo.

Daug kas manyje matė potencialą dirbti su vaikais, nors pati niekad apie tai negalvojau. Tad pamąsčiau: „O kodėl gi ne?“ Ir man labai patiko! Iš pradžių dirbau su pradinių klasių moksleiviais, rengiau jiems kūrybines dirbtuves. Užsiiminėjome ne vien vizualiaisiais, bet ir audiomenais: kartais grodavome, kurdavome įvairius garsus. Pernai su vaikais kūrėme „zinus“ (nuo angliško žodžio „magazine“). Tai kaip mažesnė jų versija, su grafinėmis iliustracijomis. Aš juos sumaketavau, atspausdinome risografijos būdu spaustuvėje „Hands on Press“. Labai smagus rezultatas išėjo.

Vyresniems popamokinėje grupėje kartą per savaitę dar vedu grafinio dizaino užsiėmimus. Stengiuosi parodyti kuo daugiau grafinio dizaino galimybių – tai apima šiuolaikines technologijas, jis plačiai pritaikomas ir naudingas, kiekvienas jį turėtų bent minimaliai išmokti. Mokomės dirbti su „Canva“ platforma, pagrindinių kompozicijos, spalvų, šrifto derinimo įgūdžių galima įgyti ten.

Visko mano gyvenime pilna. Atėjau iš grafikos dizaino srities, turėjau įvairių kultūrinių projektų, ir visi jie vesdavo į kultūros auginimą. Mano tikslas – didinti žmonių sąmoningumą, plėsti kultūros suvokimo ribas, požiūrį į meną.

Esi tikrai aktyvi kultūrinio gyvenimo puoselėtoja: su bičiule kuriate meno galeriją, rengiate parodas, edukacijas… 

„Kita galerija“ yra mano kolegės Agnės Survilaitės-Urbutės idėja. Kol Agnė dirbdavo, aš prižiūrėdavau jos pusantrų metukų dukrą. Ji dalindavosi galerijos įkūrimo rūpesčiais, išsipasakodavo. Mūsų darbo procesų pobūdis panašus, sutampa požiūriai, tad pamanėme, kad galime pabandyti ką nors nuveikti kartu. Labai organiškai padėjome kartu dirbti.

Gavome patalpas Nacionalinio dramos teatro mažųjų scenų kiemelyje – vasarą, kai teatras atostogauja, jie tas patalpas nuomoja. Todėl mūsų netradicinė galerija veikia tik vasarą. Orientuojamės į jaunus menininkus, kurie dar neturi menininko statuso, o jauniems menininkams, šio statuso neturintiems, rasti galeriją, kurioje galėtų eksponuoti savo darbus, labai sunku. Pirmoji mūsų paroda buvo skaitmeninių iliustracijų. Ieškojome nišinių, tačiau potencialą turinčių jaunų menininkų, kuriems ši galimybė parodyti darbus yra galbūt pirmoji. Rezultatas buvo nuostabus, džiaugėsi ir kūrėjai, ir lankytojai, sulaukėme daug dėmesio, į mus atkreipė dėmesį ir įvairios kultūros įstaigos, rašė, kad tokios vietos labai reikėjo. Rengdavome ne tik parodas, bet ir poezijos skaitymus, garso performansus, aš rengiau skenografijos dirbtuves.

Esi turbūt vienintelė Lietuvoje, aistringai besidominti skenografija ir pati kurianti skenogramas, esi net surengusi jų parodą „Rėva“, organizuoji skenografijos dirbtuves. Lietuvoje šis kūrybiškas būdas atvaizduoti mus supantį pasaulį dar gana retas. Kaip ir kodėl susidomėjai skenografija?

Skenografija yra fotografijos technika nenaudojant fotoaparato – vaizdai fiksuojami skenavimo aparatu. Dėl to ji dar kartais vadinama skenuojamąja fotografija. Jau metus intensyviai užsiimu šia meno šaka, ja labai domiuosi. Ją atradau netikėtai: tiesiog pabandžiau namie nuskenuoti keletą augalų. Po kurio laiko vėl grįžiau prie šios paslaptingos, bet vis labiau populiarėjančios fotografijos šakos, pradėjau kurti darbų seriją. Mano pirmoji personalinė paroda buvo iš skenogramų. Tai labai nišinė meno rūšis, bet matau jos potencialą, todėl stengiuosi kuo daugiau ja domėtis ir bandyti sudominti kitus, suburti skenografijos entuziastų bendruomenę. Lietuvoje skenografija iš tiesų mažai kam žinoma. Pažįstu vos kelis žmones, kurie ja užsiima. Mečiau sau iššūkį kuo daugiau išieškoti, ką su šia fotografijos technika galima nuveikti.

Ši gana nauja meno kryptis pasižymi tiek vaizduojamajam menui, tiek grafikos dizainui, iliustracijoms ar reklamai būdingomis estetinėmis savybėmis. Įdomiausia tai, kad galima naudoti įvairius aplinkoje esančius daiktus – džiovintus augalus ir pan. Didelės raiškos skaitytuvas gali užfiksuoti mikroskopines objektų daleles, jų tekstūras, grafiškus elementus. Skenogramos kuria tikroviškumo iliuziją, tik tiek, kad esi apribotas erdvės – negali skenuoti už skenerio stiklo ribų. Tačiau ši alternatyvi meno rūšis padeda atrasti savo santykį su aplinka, jį kurti, jautiesi tikras tyrėjas, skenogramos leidžia pamatyti pasaulį kitu kampu, ko negali suteikti tradicinė fotografija. Čia praverčia ir grafikos dizainerės žinios ir įgūdžiai: vaizdus kartais reikia apdoroti su redagavimo programomis, išvalyti vizualinį triukšmą, nors stengiuosi patį vaizdą keisti labai minimaliai. Su skenografija norėčiau sieti ir savo būsimą magistro darbą –  įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafinio dizaino magistrą.

Tavo diplominis darbas „Justino Vienožinskio memorialinio muziejaus prekės ženklo ir vizualinio stiliaus dizainas“ šiemet buvo apdovanotas Eugenijos Mikšytės-Lašienės meno premija. Ką tau reiškia šis apdovanojimas ir įvertinimas?

Justino Vienožinskio memorialinį muziejų, kaip objektą, buvau numačiusi jau seniai, domėjausi Justino Vienožinskio istorija. Jis buvo pagrindinis Kauno meno mokyklos iniciatorius, jam turėtume būti dėkingi už jos atsiradimą. 1920 metais ji atsirado piešimo kursų pagrindu, o 1922 metais tapo Kauno meno mokykla, iš jos radosi ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas. Ši mokykla buvo tarsi aukštojo meno lopšys Kaune. Kartą savo kurso draugų paklausiau, ar žino ką nors apie Justiną Vienožinskį. Mane nustebino, kad jie mažai ką tegalėjo pasakyti, nors mokosi fakultete, kuris įsteigtas jo dėka. Supratau, kad savo baigiamąjį darbą norėčiau sieti su jo vardu. Išsiaiškinau, kad su Justino Vienožinskio vardu susijusios Vilniaus dailės mokykla ir memorialinis muziejus Rokiškio rajone, Dačiūnuose. Labiau pasigilinusi į šiuos du objektus pamačiau, kad Vilniaus dailės mokykla šiokį tokį vizualinį stilių turėjo, tad ėmiausi memorialinio muziejaus. Atrodė reikšminga sukurti jam vizualinį identitetą, nes ten prabėgo visa J. Vienožinskio vaikystė, ten buvo sukurta didžioji dalis jo tapybos darbų. Skaičiau daug literatūros, dailininko dukra Nijolė amžininkų atsiminimuose dalinosi: „Mano tėčiui ši sodyba buvo visas jo gyvenimas ir visos jo svajonės.“ Visi peizažai, Dačiūnų kraštovaizdis jam buvo labai svarbūs. Labai užsidegiau, susisiekiau su muziejumi, pasirodo, kad muziejų dabar kuruoja ir prižiūri dailininko anūkė Nijolė Šiaučiūnienė – man tai atrodo gražu, vertinga ir prasminga, kad ta pati šeima prižiūri muziejų. Jie labai nudžiugo, išgirdę, kad noriu jiems sukurti logotipą ir visą vizualinį stilių, nes neturėjo jokio vizualinio identiteto, o jis yra labai veiksmingas, padeda būti pamatytiems. Norėjau padėti jiems, kad tas vizualinis stilius padėtų pritraukti ir daugiau lankytojų. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti sėkmingą darbą.

Kas lemia prekės ženklo vizualinio identiteto sėkmę?

Pirmiausia reikia pasidaryti teorinį tyrimą, išanalizuoti ir ištyrinėti objektą. Aš daug skaičiau ir domėjausi Justino Vienožinskio asmenybe, lyginau kitų muziejų identitetą, kontekstą. Lyginau pasaulio ir Lietuvos muziejų identitetą, sukurtus logotipus. Kadangi jau seniau stebėjau logotipų tendencijas ir jomis domiuosi, mačiau, kad vyrauja tvirti, konceptualūs, modernūs sprendimai – jie yra ilgaamžiai ir efektyvūs, atpažįstami, tad kažko panašaus norėjau ir savo tiriamam objektui. Norėjau sukurti, ko Lietuvoje dar nėra.

Toliau – kūrybinė darbo dalis: sukurti kelias koncepcijas ir iš jų rinktis. Renkasi klientas (jei tai yra užsakymas), tada reikia atsižvelgti į jo nuomonę, ieškoti kompromisų. Yra netgi toks pratimas: paimi logotipo ikoną, prisimerki ir net tada ženklas turi būti atpažįstamas ir matomas. Kai kurie logotipai, jei yra labai išsmulkinti, prisimerkus matomi tiesiog kaip dėmė, jo nebeatpažįsti.

Nuo ko priklauso logotipo ir ženklo sėkmė? Tai nėra vieno žmogaus darbas, tai kelių žmonių nuomonės, kartais tenka ieškoti konsensuso. Mano atveju, viskas vyko labai sėkmingai, taip, kaip ir norėjau – muziejui mano sprendimai tiko. Esu patenkinta galutiniu rezultatu. Šis konceptas efektyviai veikia pritaikytas kituose objektuose, logotipas atrodo konceptualiai, profesionaliai, originaliai ir šiuolaikiškai.

O kaip, kaip profesionalė ir diplomuota grafikos dizainerė, vertini „Erudito“ licėjaus logotipą?

Vertinu labai gerai! Jis yra labai atpažįstamas, tvirtai sudėtas. Šiaip dažnai akis kliūva už logotipų, ypač mokyklų, norėtųsi tai tą, tai aną pataisyti (juokiasi). O „Erudito“ licėjaus logotipe nekeisčiau nieko. Jis turi savo stilių, atrodo moderniai ir profesionaliai.

Kiek technologijų srityje svarbus kūrybiškumas? Kiek ir kokių jis atveria galimybių? Ką tau reiškia kūrybiškumas?

Kiekvienas žmogus turėtų turėti savyje kūrybiškumo dalelę. Jis naudingas, nes padeda kūrybiškai pažiūrėti į situaciją ir ją išspręsti, išlaviruoti. Nebūtinai turi būti menininkas, kad tau būtų aktualus kūrybiškumas – jis praverčia ir kasdienėse situacijose. Kūrybiškumas išplečia suvokimą, akiratį, mąstyseną, išlaisvina. Manau, kad kūrybiškumą gali pritaikyti net ir matematikoje, jau nekalbu apie technologijas. Kūrybiškas mąstymas praverčia visur.

Ko stengiesi išmokyti vaikus, kokias žinias, gebėjimus nori perduoti?

Draugai visą laiką kartoja, kokia esu pozityvi. Tai mano natūrali būsena, nesistengiu tokia būti. Man turbūt smagu nešti džiaugsmą kitiems, parodyti gražius dalykus – turiu daug šilumos. Augau kaime, mažai dalykų žinojau, kad jie apskritai egzistuoja, tad mano tikslas vaikams atskleisti kuo daugiau pasaulio įvairovės, parodyti tai, ko pati vaikystėje galbūt nemačiau ir neturėjau. Noriu, kad vaikų vystymosi procesas ir savęs atradimo procesas būtų greitesnis, kad jie pažintų kuo įvairesnį ir gražesnį pasaulį per meną, per kultūrą. Manau, kad matyti ir skleisti grožį yra labai svarbu.

Kadangi nebuvau pažinusi menų, su jų atsiradimu man prasidėjo tarsi kokia antra paauglystė – viską noriu patirti, išsiaiškinti. Ateityje labai norėčiau dar ir dėstyti, todėl pasirinkau magistro studijas dailės akademijoje. Ir iš kitų mokytojų ar dėstytojų tikiuosi, kad jie degtų aistra dėstomam dalykui – tada pavyksta ta aistra užkrėsti ir mokinius ar studentus, tai labai motyvuoja. Noriu ir mokiniams parodyti, kaip svarbu turėti tikslą, jo siekti, nepasiduoti. Norėčiau praeiti visus žmogaus gyvenimo tarpsnius per mokymą – iš pradžių dirbau su pradinukais, vėliau su pagrindinių klasių mokiniais, dabar jau svajoju apie aukštesnės pakopos ugdymą. Labai smagu pažinti pedagogiką įvairiais amžiaus tarpsniais – ko žmogus reikalauja besimokydamas.

Šiemet Kaune buvai išrinkta nugalėtoja ekologiškiausio mokytojo kategorijoje. Ką tau reiškia šis apdovanojimas? Ar įpareigoja tvarumo ir ekologijos principų laikytis ir kasdienybėje? Kokie tie principai ir įpročiai?

Anksčiau labiau domėjausi ekologija, o dabar ji turbūt tapusi natūraliu būviu: visada rūšiuoju plastiką, popierių, parduotuvėse naudoju daugkartinį maišelį. Labai mėgstu suteikti antrą gyvenimą drabužiams: turiu perdarytų ir nešioju net kai kuriuos savo močiutės drabužius, pas tėvus namų palėpėje irgi randu lobių iš jų jaunystės ir juos pritaikau. Būna, mokiniai man sako: „O, kokie kieti jūsų marškiniai!“ O jie mano tėčio (juokiasi). Vengiu greitosios mados, stengiuosi naudoti ilgaamžius daiktus.

Manau, kad globalinio atšilimo akivaizdoje, kuris vyksta vis sparčiau, ekologiškumas dar labiau turėtų rūpėti kiekvienam iš mūsų. Prieš porą metų išgyvenau gana rimtą fazę – atrodė, kad nieko nebepirksiu, viską gaminsiu savo rankomis (juokiasi). Dabar gal ir nebesu tokia radikali, tačiau tvarumo idėjas palaikau ir puoselėju. Stengiuosi laikytis tėvų ir senelių principų: jie daiktus siuvosi, taisydavo, ilgai juos nešiodavo. Man tai labai artima.

Mokykloje pirmoje metų pusėje su mokiniais turime tekstilės užsiėmimus: visi suneša įvairių nenaudojamų medžiagų ir iš jų ką nors siuvame. Pernai tai buvo kalėdiniai žaisliukai ir tekstiliniai maišeliai. Vaikai ir patys nustebo, kaip iš seno galima sukurti nauja. Dažnai su mokiniais kalbamės apie atliekų rūšiavimą, per mitybos kursą kalbame apie maisto švaistymą: mokomės atpažinti galiojimo laiką parduotuvėse ir kritiškai vertinti užrašus, tinkamai atsirinkti. Maisto išmetama labai daug: Jungtinių Tautų duomenimis, apie trečdalis viso pagaminto maisto pasaulyje prarandama arba išmetama. Lietuvoje kiekvienas per metus vidutiniškai išmetame po 60 kg maisto, kuris dar galėtų būti suvartotas.

Ko dar apie tave nežinome? Kokių turi pomėgių, įdomių poilsio leidimo būdų?

Domiuosi daugeliu meno šakų. O dabar norisi akcentuoti susidomėjimą analogine fotografija, muzika. Eksperimentuoju su skirtingais juostiniais fotoaparatais, ryškinu juostas fotografijos laboratorijoje. Muzika – tyrinėju atlikėjų kuriamus garsus ausimis, o kartais pati eksperimentuoju, turiu keletą kūrinių įkėlusi į „Spotify“. O jei norit dar didesnio netikėtumo – esu dirbusi lituotoja (juokiasi), lituodavau elektronines plokštes. Kažkada buvau ir „Samsung“ įrenginių technikė ir specialistė.