Trijų pirmų klasių mokytojų: Jurgitos Steponaitienės, Vitalijos Sakalauskienės ir Elvyros Vaščilo užmanymas pasiteisino šimtu procentų. Tema „Kaip mes išreiškiame save“ natūraliai, beveik nepastebimai, išsiskleidė į daug platesnį lauką – į pirmokų tėvų bendruomeniškumą, į suaugusiųjų drąsą išeiti iš įprasto vaidmens ir leisti sau būti matomiems vaikų akyse.

Į projektų pristatymo rytmetį atvykę tėvai nė neįtarė, kad jų laukia ne tik vaikų darbų apžiūra, bet ir patirtis, kurią teks išgyventi patiems. Burtų keliu trijų klasių tėvai susiskirstė į dvi komandas ir išsitraukė pasakų scenarijus  „Jaučio trobelę“ ir „Dangus griūna“. Kartu su scenarijais – personažų kaukės, paprastos, bet talpios, leidžiančios trumpam pasislėpti ir kartu atsiverti.

Kol tėvai repetavo  juokdamiesi, kartais pasimesdami, bet vis labiau įsitraukdami – vaikai dirbtuvėlėse dirbo savu ritmu. Guašo dažais margino siūlus, tepdami spalvas drąsiai, be baimės suklysti. Spalvos maišėsi, rankos tepėsi, o kūryba vyko taip, kaip ir turi vykti vaikystėje – per pojūtį, per laisvę, per procesą, o ne rezultatą. Stojo akimirka. Ta tyli, trumpa pauzė, kai baigiasi repeticijos ir prasideda tikrovė. Tėvų pasirodymas nebuvo „tobulas“ teatrine prasme, jis buvo gyvas. Balsai tvirti, judesiai, kūno kalba išraiškinga ir akyse degė tikras buvimas. Tėvai vaidino ne vaidmenis – jie vaidino santykį. Vieni kitus palaikydami, pasitikėdami, leisdami sau klysti ir juoktis. Vaikai matė savo tėvus kitokius: ne skubančius, ne kontroliuojančius, ne stebinčius iš šalies, o esančius čia ir dabar.

Šios veiklos prasmė – gili ir daugiasluoksnė. Vaikams tai buvo stipri žinutė: mokykla nėra tik vieta mokytis raidžių ar skaičių. Tai erdvė, kurioje suaugusieji ir vaikai mokosi kartu. Kur tėvai taip pat gali būti besimokantys, bandantys, kartais juokingi, bet drąsūs. Tai stiprina vaiko saugumo jausmą, didina pasitikėjimą tiek tėvais, tiek mokykla.  Tėvų įsitraukimas per vaidybą leidžia suaugusiesiems trumpam išeiti iš kasdienio vaidmens ir patirti save kitaip. Per kaukę lengviau kalbėti, judėti, būti. Tai mažina įtampą, skatina tarpusavio ryšį, kuria bendrą patirtį, kuri vėliau tampa pokalbių, juoko ir prisiminimų pagrindu šeimose.

Šios veiklos vertė – bendruomenė. Ne deklaratyvi, ne „ant popieriaus“, o išgyventa. Tėvai, kurie iki tol galbūt tik pasisveikindavo koridoriuje, čia tapo komanda. Vaikai pamatė, kad bendradarbiauti gali ne tik klasėje, bet ir už jos ribų. Kad bendruomenė kuriama veikiant kartu, o ne tik kalbant apie ją.

Tokios veiklos primena labai paprastą, bet dažnai pamirštamą dalyką: ugdymas prasideda nuo ryšio. Nuo drąsos būti. Nuo leidimo sau ir kitam pasirodyti ne idealiam, bet tikram. Būtent tokiose akimirkose tema „Kaip mes išreiškiame save“ tampa ne pamoka, o patirtimi, kuri lieka ilgam – ir vaikų, ir suaugusiųjų viduje.

Kai išlydėjome tėvelius ir klasėje vėl nusistovėjo tas ramus, truputį šiltas tylos jausmas, susėdome refleksijai. Atidarėme mąstymo žemėlapių minčių skrynelę – ir iš jos pabiro žodžiai, labai tiksliai užfiksavę vaikų patirtį ir atsakę į klausimą: kokių savybių reikia, kad galėtume taip išreikšti save ir būti kartu.

Pirmasis žodis – pasitikėjimas. Jis pasirodė tarsi tylus pamatas viskam, kas vyko. Vaikai pastebėjo, kad tėveliai drįso lipti prieš kitus, nes pasitikėjo vieni kitais, savimi ir aplinka. Be pasitikėjimo nebūtų buvę nei juoko, nei vaidinimo, nei drąsos klysti.

Toliau skambėjo drąsa. Ne garsiai, ne iššaukiančiai, bet labai aiškiai. Drąsa parodyti kūno kalbą, keisti balsą, išdrįsti būti juokingam. Drąsa išeiti iš įprasto „aš tik stebiu“ vaidmens ir tapti veikėju.

Vaikai kalbėjo apie atsakomybę prieš savo vaikus. Jie pastebėjo, kad tėveliai stengėsi – repetavo, klausė vieni kitų, laikėsi susitarimų. Atsakomybė čia nebuvo pareiga, ji buvo rūpestis: „aš dalyvauju, nes man svarbu“.

Skambėjo ir linksmumas. Ne paviršinis, o toks, kuris gimsta iš buvimo kartu. Juokas, kuris sujungia. Linksma buvo todėl, kad visi buvo „čia ir dabar“.

Vaikų mintyse atsirado ir gražus. Gražus ne todėl, kad viskas buvo tobula, o todėl, kad buvo tikra. Gražu matyti, kai žmonės stengiasi, kai palaiko vieni kitus, kai intonacija, judesys ir žvilgsnis kalba daugiau nei žodžiai.

Nuskambėjo ir labai konkretūs pastebėjimai: kūno kalba – puiki, intonacija – aiški, vaidino gerai, buvo juokinga. Tai rodo, kad vaikai ne tik jautė, bet ir stebėjo, analizavo, mokėsi. Jie matė, kaip per kūną, balsą ir emociją galima perduoti prasmę.

Labai svarbus sakinys, likęs tarsi rėmas visam šiam patyrimui: reikia savimi pasitikėti, būti drąsiam, atsakingam, linksmam ir atviram kitiems. Ši refleksija parodė, kad vaikai ne tik žiūrėjo vaidinimą, bet kartu “skaitė” situaciją, žmones ir santykį. Tai  – pati stipriausia mokymosi forma.

Parengė pradinių klasių mokytoja metodininkė Jurgita Steponaitienė