Iš Kalifornijos į Vilnių: žmonos lietuviškos šaknys pakeitė airio mokytojo šeimos gyvenimą

Neilas McCarthy per gyvenimą gyveno ne vienoje šalyje. Iš Airijos jis išvyko vedamas noro pažinti pasaulį, vėliau mokytojavo Australijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose. Kalifornijoje jis augino du vaikus ir mokė anglų kalbos bei literatūros, tačiau į Lietuvą šeimą atvedė žmonos lietuviškos šaknys.

Jo žmona Jeanette Brox – profesionali amerikiečių aktorė, vaidinusi žinomuose televizijos serialuose. Jos tėtis gimė Lietuvoje, o po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Jungtines Valstijas. Kadangi Neilo žmona ir vaikai turi Lietuvos pilietybę, šeima nusprendė keltis į Vilnių ir čia pradėti naują gyvenimo etapą. Šiandien Neilas yra anglų kalbos ir literatūros mokytojas „Erudito licėjuje“. Pamokose jis skatina mokinius skaityti, pasitikėti savimi, o kalbėdamas apie dirbtinį intelektą primena: svarbiausia – neprarasti gebėjimo mąstyti kritiškai.

– Pradėkime nuo pradžių. Iš kur esate kilęs?

– Esu kilęs iš pietinės Airijos dalies, netoli Atlanto vandenyno. Vėliau studijavau Golvėjuje, vakarinėje šalies dalyje. Būtent ten pajutau norą keliauti. Golvėjus – labai tarptautinis miestas, kuriame nuolat susitinka žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Bendraudamas su jais pradėjau galvoti, kad ir pats norėčiau pamatyti pasaulį.

Baigęs anglų literatūros studijas Airijos nacionaliniame universitete Golvėjuje, 2002 m. įgijau anglų kalbos mokymo kvalifikaciją. Iš pradžių tai buvo būdas keliauti ir pažinti skirtingas kultūras. Vėliau supratau, kad mokymas man iš tikrųjų patinka.

– Kiek šalių teko aplankyti?

– Esu nemažai laiko praleidęs Čilėje, Peru, Bolivijoje, Australijoje, Fidžyje, Pietų Korėjoje, Honkonge, Kinijoje, Mongolijoje, Sibire, Suomijoje ir daugelyje kitų Europos šalių. Vienur gyvenau tris mėnesius, kitur – metus ar dvejus. Dažniausiai dirbdavau anglų kalbos mokytoju.

Iš visų vietų, kuriose gyvenau, labiausiai įsiminė Viena. Austrijoje iš viso praleidau dvylika metų. Ten susipažinau su savo žmona, kuri tuo metu buvo atvykusi iš Jungtinių Valstijų.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado mokytojo darbas su vaikais?

– Iš pradžių mokiau suaugusiuosius. Dėsčiau anglų kalbą įmonėse, padėjau žmonėms mokytis bendrauti profesinėje aplinkoje. Tačiau tikrasis susidomėjimas mokymu su vaikais atsirado tada, kai pats tapau tėvu.

Su žmona kurį laiką gyvenome Kalifornijoje. Ji yra aktorė, dirbusi televizijoje ir kine, filmavusis įvairiuose serialuose. Los Andžele, Holivude, gyvenome nedideliame bute, tačiau, sužinoję, kad žmona laukiasi, nusprendėme grįžti į Austriją – Los Andželas neatrodė pati tinkamiausia vieta auginti vaikus.

Austrijoje praleidome aštuonerius metus. Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, ėmiau daugiau galvoti apie švietimą. Norėjau suprasti, kaip mokosi vaikai ir kaip galėčiau prie to prisidėti. Tuo metu baigiau edukologijos ir lyderystės magistro studijas Limeriko universitete.

2023 m. grįžome į Kaliforniją, kur pradėjau mokyti šeštų, septintų ir aštuntų klasių moksleivius. 

– Kaip iš Kalifornijos atsidūrėte Vilniuje?

– Kalifornijoje dirbau privačioje mokykloje, o mano vaikai lankė valstybinę. Mačiau, kad ši sistema jiems nebuvo pati tinkamiausia. Jie dažnai jautėsi labiau kaip vieni iš daugelio, o ne kaip atskiri, savo poreikių turintys mokiniai.

Tuo metu ieškojau tarptautinių mokyklų, kuriose galėčiau dirbti. Radau platformą, kurioje mokyklos iš įvairių pasaulio šalių skelbia darbo pasiūlymus. Ten pamačiau, kad mokytojo ieško „Erudito licėjus“.

Tačiau svarbu tai, kad Lietuva mūsų šeimos gyvenime atsirado ne vien dėl darbo pasiūlymo. Mano žmona turi lietuviškų šaknų. Jos tėtis iš Lietuvos pasitraukė praėjusio amžiaus viduryje, todėl žmona galėjo gauti Lietuvos pilietybę. Vėliau Lietuvos pilietybę įgijo ir mūsų vaikai.

Juokavome, kad visi mūsų šeimos nariai turi Lietuvos pasus, išskyrus mane. Tad kai pamatėme, kad Vilniuje ieško anglų kalbos ir literatūros mokytojo, pagalvojome: kodėl gi nepabandžius? Į Lietuvą atvykome vedami smalsumo ir neturėdami konkretaus ilgalaikio plano.

– Ar iki tol daug žinojote apie Lietuvą?

– Tiesą sakant, beveik nieko. Žinojau, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, kad čia populiarus krepšinis ir kad žmonės mėgsta šaltibarščius. Apie Lietuvą taip pat buvau girdėjęs iš Airijoje gyvenančių lietuvių. Nuo 2004 metų Airijoje gyvena nemažai lietuvių, todėl su lietuviška kultūra buvau susidūręs ir anksčiau. Tačiau iš esmės Lietuva mūsų šeimai buvo visiškai nauja patirtis.

– Kaip atrodė pirmosios dienos Vilniuje?

– Nebuvo tokio didelio kultūrinio šoko, kokio galbūt tikėjausi. Prieš tai daug metų gyvenau Vienoje, taip pat Suomijoje ir Vokietijoje, todėl Europoje jaučiuosi labai gerai.

Vis dėlto Vilnius pasirodė mažesnis, nei įsivaizdavau. Prisimenu, kaip vaikščiojau po senamiestį ir ieškojau gyvenamosios vietos. Žemėlapyje mačiau, kad iki tam tikros vietos eiti turėsiu apie dvylika minučių, tačiau iš tikrųjų ją pasiekiau greičiau nei per dvi minutes. Miestas pasirodė labai kompaktiškas.

Senamiestis gražus, o žmonės mus maloniai nustebino. Daugelyje Europos šalių gali kreiptis pagalbos ir sulaukti trumpo atsakymo, kad niekas negali padėti. Lietuvoje žmonės galbūt ne visada šypsosi, tačiau dažniausiai stengiasi padėti. Tai labai vertinu.

– Ar spėjote paragauti lietuviško maisto?

– Taip, ragavau šaltibarščių, cepelinų, keptos duonos su česnaku. Taip pat bandžiau užsisakyti varškėčių lietuviškai. Matyt, mano tarimas buvo toks prastas, kad kavinėje dirbusi moteris pažvelgė į mane taip, lyg būčiau pasiūlęs paaukoti karvę.

Tačiau maistas tikrai patinka. Dabar dar reikia išmokti taisyklingai ištarti kai kuriuos patiekalų pavadinimus.

– Kaip paskatinti vaikus skaityti, jeigu knygos jiems atrodo nuobodžios?

– Siūlyčiau pradėti nuo trumpų istorijų. Šiandien vaikams dažnai sunku iš karto perskaityti ilgą romaną, todėl nereikėtų nuo jo pradėti. Pirmiausia verta išsiaiškinti, koks žanras vaikui patinka.

Galima pasiūlyti keletą skirtingų istorijų: mokslinės fantastikos, siaubo, nuotykių ar fantastikos. Tada stebėti, kas vaiką sudomina. Tai panašu į maistą: jeigu prieš vaiką padėsite obuolį, pomidorą ir gabalėlį keptos šoninės, jis greičiausiai pats parodys, ką renkasi. Su knygomis yra taip pat.

Jeigu vaikui patinka trumpa Ray’aus Bradbury istorija, galbūt vėliau jis norės perskaityti „451 Farenheito“ ar kitą didesnės apimties kūrinį. Trumpa istorija gali tapti pirmuoju žingsniu į romaną.

Skaitymą galima derinti su filmais. Perskaičius trumpą istoriją, galima pažiūrėti jos ekranizaciją ir aptarti, kuo skiriasi literatūros kūrinys ir filmas.

– Ar knygų skaitymas vis dar būtinas dirbtinio intelekto laikais?

– Be jokios abejonės. Dirbtinis intelektas gali pateikti informacijos, rekomendacijų ar padėti rasti atsakymą, tačiau jis negali galvoti už žmogų. Kai skaitome knygą, turime patys sekti pasakojimą, įsivaizduoti veikėjus, suprasti jų motyvus ir susidaryti savo nuomonę.

Dirbtinį intelektą galima naudoti ieškant informacijos ar idėjų, tačiau jis neturėtų pakeisti žmogaus mąstymo.

Kai mokinys perskaito knygą, noriu išgirsti jo nuomonę, o ne tai, ką apie ją parašė dirbtinis intelektas. Man svarbu, ką galvoja konkretus jaunas žmogus.

– Jūsų žmona yra aktorė. Ar jai sunku buvo atsisveikinti su Holivudu ir persikelti į Lietuvą?

– Būti aktoriumi – sunku, tačiau šis darbas teikia daug pasitenkinimo. Filmavimo aikštelėje galima praleisti dešimt ar dvylika valandų, tą pačią sceną kartoti daugybę kartų, išlaikant tas pačias emocijas ir veido išraiškas. Tam reikia nemažai fizinių ir emocinių jėgų.

Mano žmona profesionalia aktore dirba daugiau nei trisdešimt metų, todėl natūralu, kad ji pasiilgsta filmavimo aikštelės, jaudulio ir adrenalino.

Tačiau kino industrija keičiasi. Holivudas nebėra vienintelė vieta, kur kuriami dideli filmai ir serialai. Atsiradus internetinėms filmų ir serialų transliavimo platformoms, filmavimai vyksta įvairiose pasaulio šalyse. Daug amerikietiškų kūrinių filmuojama ne Los Andžele, o kituose JAV miestuose ir Europoje.

Filmavimo grupės dirba Airijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Lietuvoje. Todėl tikiuosi, kad ateityje galimybių atsiras ir čia. Galbūt Lietuva taps ne tik mūsų šeimos namais, bet ir vieta naujoms profesinėms galimybėms.