Nerijus Pačėsa. Dirbtinis intelektas keičia mokyklą. Turi keistis ir mokytojo vaidmuo

Prieš dešimt metų, kurdamas mokyklą, dažnai kalbėdavau apie tai, kad dirbtinis intelektas anksčiau ar vėliau taps mūsų gyvenimo dalimi ir kad jau turime galvoti, ko reikėtų mokyti vaikus, kad jie ateities pasaulyje galėtų prisitaikyti ir jaustis gerai.

Tuo metu daugeliui tai atrodė tolima ateitis. Šiandien jau matome, kad ji atėjo.

Per pastaruosius metus dirbtinis intelektas tapo kasdienybe. Su kiekviena diena jis vis labiau tampa mūsų gyvenimo dalimi, o pokyčių greitis nemažėja – jis tik didėja. Todėl šiandien svarbiausia suprasti vieną paprastą tiesą: galime šios technologijos bijoti,galime ją neigti ar ignoruoti, tačiau nuo mūsų tai nepriklauso. Ji ateina ir tampa mūsų gyvenimo dalimi. Vadinasi, turime išmokti su ja gyventi.

Tą patį rodo ir naujausia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO, angl. OECD) ataskaita „Digital Education Outlook 2026“. Joje pabrėžiama, kad dirbtinis intelektas į švietimą atėjo gerokai greičiau nei ankstesnės technologijos. Todėl šiandien svarbiausias klausimas jau ne ar mokytojai juo naudosis, o kaip tai darys prasmingai ir atsakingai.

Apie dirbtinį intelektą neužtenka kalbėti – juo reikia naudotis

Man atrodo, kad šiandien svarbiausia į dirbtinį intelektą žiūrėti kaip į įrankį. Kaip ir kiekvienu kitu įrankiu, juo reikia išmokti naudotis. Neužtenka klausytis paskaitų, skaityti straipsnių ar stebėti pranešimų apie dirbtinį intelektą. Juo reikia naudotis.

Todėl pirmas dalykas, ką šiandien turėtų daryti mokytojai, – drąsiai naudotis dirbtiniu intelektu, jį taikyti ir eksperimentuoti. Jau dabar turime daugybę mokymosi platformų, kuriose dirbtinis intelektas leidžia geriau pritaikyti ugdymą konkrečiam mokiniui, mokytojui ar pamokai. Šios galimybės atsiveria tik tada, kai pradedame jomis naudotis praktiškai.

Ši tendencija jau matoma ir mokyklose. EBPO tarptautinio mokytojų ir mokyklų vadovų tyrimo duomenimis, 37 proc. pagrindinio ugdymo mokytojų per pastaruosius metus naudojo dirbtinį intelektą savo darbe, o 57 proc. sutinka, kad jis padeda rengti ar tobulinti pamokų planus.

Mokytojams tenka priimti sprendimus, kuriems dar nėra aiškių taisyklių

Kartu matau ir kitą, gerokai sudėtingesnę pusę. Šiandien mokytojai susiduria su daugybe juridinių, etinių ir moralinių klausimų. Ne visada aišku, kur ir kaip dirbtinis intelektas gali būti naudojamas, kaip vertinti sugeneruoto turinio kokybę ir autentiškumą, kur baigiasi pagalba mokiniui ir prasideda tai, ko jau neturėtume laikyti priimtinu dalyku. Kol kas aiškios politikos šiais klausimais neturime, todėl su šiomis dilemomis pirmiausia susiduria pats mokytojas.

Panašias rizikas akcentuoja ir Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO. Organizacija pabrėžia, kad dirbtinio intelekto plėtra daugelyje valstybių vyksta greičiau nei kuriamos aiškios naudojimo taisyklės, todėl mokytojams tenka spręsti klausimus, susijusius su akademiniu sąžiningumu, duomenų apsauga, turinio patikimumu ir atsakingu technologijų naudojimu.

Ateities mokykla – keturi B

Yra viena įžvalga, kuria labai tikiu. Manau, kad dirbtinis intelektas tik dar labiau priartina mus prie tokio mokyklos modelio. Tai ateities mokykla su keturiais B.

Pirmasis – be vadovėlių. Šiandien turime daugybę informacijos šaltinių, todėl nebesame pririšti prie vieno vadovėlio ar vieno mokymosi kelio.

Antrasis – be dalykų. Gyvenime problemos nėra suskirstytos į atskirus dalykus, todėl ir mokymasis gali būti labiau integruotas, paremtas projektiniu ugdymu.

Trečiasis – be pamokų. Kodėl mokymasis visada turi tilpti į tą patį 45 minučių formatą? Galime ieškoti ir kitų ugdymo organizavimo būdų.

Ketvirtasis – be klasių. Vis daugiau ugdymo gali vykti už klasės ribų – per patirtį, realius kontekstus ir aplinką.

Tikiu, kad jeigu mokytojai planuodami savo darbą vadovausis šiais keturiais principais, jie bus geriau pasirengę ateities mokyklai.