„Turime ne tik dvi dukras, bet ir mokyklą – tai yra mūsų šeima“, – žurnalui „ELLE Kids Lithuania“ sako „Erudito“ licėjaus įkūrėjai Nerijus ir Laima Pačėsos. „Mokyklai atiduodame visą savo meilę ir širdį, niekuomet netaupėme nei savęs, nei savo laiko“, – sako jie. 

Kaip iš esmės gimė idėja įkurti savo mokyklą, turint minty ir tai, kad tai yra šeimos kūrinys? Kuris Jūsų buvote iniciatorius?

Nerijus: Būtų sunku atgaminti, kurio iniciatyva kilo ši mintis.

Laima: Kai Nerijus buvo ISM rektorius, vis sakydavo, kad Kaunui reikia privačios mokyklos. Ta mintis skambėdavo ir namie. Prie tų minčių grįžome po penkiolikos metų, kai gimė mūsų mažoji. Iš pradžių leidome ją į privačią mokyklą „Anima“, kurioje buvo ugdomos laisvos asmenybės, mokytojas buvo tarsi draugas, puoselėjamas stiprus bendruomenės jausmas, o jai užsidarius, svarstėme, kad labai trūksta panašios mokyklos.

Nerijus: Galvojome platesniu mastu – kokios šiuolaikinės mokyklos reikia. Tų minčių natūraliai kildavo dirbant universitete, matant, kokie pirmakursiai ateina studijuoti, ko galbūt trūksta. Baigusiems aukštąjį mokslą žmonėms dažniausiai trūksta ne žinių, o bendrųjų kompetencijų, kurios be galo svarbios. Jos susiveda į gebėjimą pagal situaciją priimti sprendimus ir atlikti reikiamus veiksmus, savarankiškumo trūkumą. Tai atrodo elementarūs dalykai, tačiau jie nėra taip lengvai įgyjami, jiems reikia laiko. Geriausia, jei tai ugdoma nuo mokyklos suolo. ISM universitetas glaudžiai bendradarbiauja su verslu, iš šio sektoriaus atstovų girdėdavome tą patį. Natūraliai kilo minčių, o ką galėtume padaryti, kad būtų kitaip?  

Laima, esate svarbi bendruomenės dalis, iškart žinojote, koks norėtumėte, kad būtų Jūsų vaidmuo kuriant mokyklą? Nesvarstėte likti nuošalyje?

Net nebuvo minties, kad galėčiau atsitraukti, nes viską darome kartu, labai palaikome vienas kitą. Be to, viską darome greitai, nemėgstame ilgų pasiruošimų. Taigi išsigryninome atsakomybes, ir tik – pirmyn. Ir tik greičiau – nestoviniuojame, kai nusprendžiame veikti.

Kiek praėjo laiko nuo minties ir mokyklos atidarymo? Koks tas laikas buvo?

Nerijus: Nuo laiko, kai pasakėme, kad imame ir darome, iki mokyklos pirmojo susitikimo su tėvais ir jos pristatymo praėjo vos mėnuo. Veikėme labai greitai. Prisimenu, pirmas pristatymas vyko dar nebaigtame remontuoti pastate. Aš rūpinausi pristatymu, o Laima viskuo kitu – kaip priimti tėvus, ką veikti atėjusiems vaikams ir t. t. Viskas vyko labai organiškai.

Ką įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius? Ar tai atitiko Jūsų svajonę, kokios mokyklos norėjote, ar viskas klojosi pagal Jūsų viziją?

Nerijus: Iššūkių yra absoliučiai visada, jų neturi nebent tie, kurie nieko nedaro. Dažniausiai tai iš trijų vietų kylantys iššūkiai: komandos ir kolektyvo. Turime viziją, kuria turėtų vadovautis šimto penkiasdešimties žmonių komanda, tačiau darbas su komanda yra nuolatinis ir niekada nesibaigiantis. Angliškai tokie iššūkiai vadinami wicked challenges, t. y. neišsprendžiami iššūkiai. Antra dalis iššūkių ateina (ir ypač kūrimo metu) iš to, kas nuo mūsų nepriklauso. Pavyzdžiui, patalpų nuomotojas gali sugalvoti atiduoti pastatą kitam nuomininkui. Tačiau tai nuo mūsų nepriklauso. Tam tikra prasme tai yra greito augimo kaina. Ir trečioji grupė iššūkių – mokiniai ir tėvai. Kasdien pasitaiko situacijų, kai iššūkių patiria mokiniai, tėvai tap pat turi įvairių lūkesčių. Visa tai reikia greitai išspręsti. Sunku rasti sričių, kuriose būtų tiek iššūkių praktiškai kasdien.

Laima: Mes patys labai įsitraukiame į mokyklos gyvenimą, atiduodame visą savo meilę ir širdį. Tai kaip mūsų šeima: turime ne tik dvi dukras, bet ir „Erudito“ licėjų.

Tai, kad dirbate kartu, laikote privalumu ar irgi tam tikru iššūkiu? Kaip su tuo tvarkotės?

Nerijus: Aš tai – tik privalumu! Mūsų bendra patirtis ilga, mes gerai vienas kitą jaučiame, suprantame, taigi dirbti kartu mums nėra sunku, mudu gerai papildome vienas kitą: man reikia naujų projektų, iššūkių, esu linkęs generalizuoti, mažiau kreipiu dėmesio į detales, o Laima pastebi ir jas, užduoda kritinių klausimų, kartais, jei reikia, ir pristabdo, taip atsiranda balansas. Kitas gali pasakyti tai, ko darbuotojai galbūt neišdrįstų. Kartais žmonėms sunku išlaikyti dalykinius ir asmeninius santykius, ypač jeigu atsiranda pavaldumo ryšys, mums dėl to nekyla jokių problemų. Esame išmokę, kad darbe esame bendradarbiai.

Laima: Nepatikėsite, tačiau darbe mes labai retai matomės! Kartais manęs klausia, ką tada ir tada veiks direktorius, bet aš nuoširdžiai nežinau! Visą direktoriaus dienotvarkę žino tik mūsų administratorė Aistė (juokiasi).

Vadinasi, namie nėra susitarimo nekalbėti apie darbą?

Laima: Nėra tokios taisyklės. Viskas pavyksta kažkaip organiškai: jei reikia, pakalbame, pasitariame.

Nerijus: Tikriausiai išmokome gyventi su mintimi, kad nėra tabu temų, nėra netinkamo laiko, jei reikia kažką aptarti. Būna, ilsiesi, ir ateina kokia mintis – gerai, kad yra su kuo ja pasidalyti.

Kaip kilo pati mokyklos koncepcija? Kiek čia sutapo jūsų nuomonės? 

Nerijus: Manau, kad sutapo ir sutampa jau labai seniai. Nebuvo taip, kad pasiėmėme baltą popieriaus lapą ir pradėjome rašyti, kokia turėtų būti šiuolaikinė mokykla. Kaip jau minėjome, mūsų dukra lankė mokyklą „Anima“, jos kūrėjai atsinešė idėją, kaip turėtų atrodyti Vakarų idėjomis besiremianti mokykla, ji mums patiko, nes suprato švietimo prasmę, buvo pralenkusi laiką. Ji tapo savotišku atspirties tašku, kokios mokyklos norėtume – ugdančios laisvas, kūrybingas, atsakingas asmenybes. Kartais tėvai būgštauja ir klausia, kaip mes įgyvendinsime valstybinę švietimo programą. Galiu juos patikinti ir nuraminti: ta programa yra nuostabi, tobulai parašyta, ji orientuota būtent į asmenybės ugdymą, ir mes jos nuoširdžiai laikomės ir ja vadovaujamės.

Laima: Prisimenu, kaip sėdėdavome prie tokio apvalaus stalo ir kiekvieną dieną kalbėdavomės, kokios mokyklos norime. Kai kurie mokytojai, kurie mokykloje dirba nuo licėjaus įkūrimo pradžios, taigi jau aštuonerius metus, sako, kad prisimena tą apvalų stalą ir kaip prie jo kalbėdavomės. Savo buvimu, pavyzdžiu, kalbėdamiesi siekėme sukurti jausmą, kad kalbame ta pačią kalba, kad vieni kitus suprastume.

Laima, kokios žinios ir gebėjimai padėjo ir padeda puoselėti licėjaus bendruomenę? Kokių bendrų tradicijų turite mokykloje?

Man atrodo labai svarbu kurti bendruomeniškumo ir bendrystės aurą mokykloje, kad visi joje jaustųsi kaip didelėje šeimoje. Juk ir esame viena didelė šeima! Turime šeimos narių iš viso pasaulio – daugiau kaip dvidešimties šalių, todėl pastebėti kiekvieną, rūpintis, kad joje gerai jaustųsi, reikia nuolatinio dėmesio, pozityvaus požiūrio. Man norisi, kad visi rūpintumės vieni kitais, pajustume, kad esame komanda, tada mokytojai šį jausmą nusineša ir į pamokas. Vienas nieko nepadarysi. Visi dirbame dėl vieno tikslo – vaikų. O vaikai juk nuolat keičiasi, taigi nuolat kyla visokių iššūkių. Stengiamės viską išgyventi kartu, išgirsti, ką sako mokytojai, tėvai, patys vaikai. Stiprinti bendruomenę padeda įvairūs ritualai ir tradicijos – neformalūs pasibuvimai ne mokyklos aplinkoje, įvairios išvykos ir kelionės, bendros šventės. Dabar mokykla jau didelė, bet man kartais dar labai norisi kokio didelio apvalaus stalo, už kurio visi tilptume.

Nerijus: Tą šeimos, bendruomeniškumo jausmą ir bendro stalo idėją stengiamės sukurti ir per šventes. Švęsdami Kūčias, sunešame ant vieno stalo savo šeimos tradicinius patiekalus, taip tarsi patys pabūname šeimoje, geriau pažįstame vieni kitus. Tikime, kad kolektyvą labai stiprina vasaros pabaigoje, prieš kiekvieną rugsėjį, vykstančios intensyvios dviejų savaičių trukmės buvimo kartu sesijos. „Erudito“ licėjaus mokytojų tobulinimosi akademijos užsiėmimai, vykstantys kelis kartus per metus, dažniausiai per moksleivių atostogas, irgi yra proga pabūti kartu, sustiprinti bendruomenę ir išmokti kažko naujo, jose susipynęs formalus ir neformalus santykis, per kurį mes, kaip komanda, treniruojamės.

Laima: Kaip tik balandį „Erudito“ licėjus švenčia savo gimtadienį. Tai irgi tampa gražia bendruomenės švente, per kurią pagerbiame mokytojus, rengiame kasmete tradicija tapusius apdovanojimus, patys darbuotojai nominuoja savo kolegas metų inciatyviausio, profesionaliausio, draugiškiausio, pozityviausio, pilietiškiausio, ekologiškiausio kategorijose. Tačiau stengiamės kartu pabūti, pabendrauti, vieni kitus pastebėti ir parodyti dėmesį kasdien. Tikiu artimo ryšio galia, stengiuosi tokį kurti, kaip šeimoje.

Jei jau prakalbome apie mokytojus, šiandien nėra lengva prisivilioti gerų specialistų. Kaip sekasi tai daryti? Kokie mokytojai čia dirba, į ką labiausiai, be išsilavinimo, kreipiate dėmesį juos atsirinkdami?

Nerijus: Vienas iš priminių kriterijų turėtų būti mokytojo patirtis. Mums svarbu, kad mokytojas suprastų patį ugdymo procesą, rezultatus, tačiau ieškome žmonių, kurie norėtų dirbti kitaip, suprastų švietimo prasmę ir norėtų kitomis vertybėmis ir principais grįsto ugdymo. Tai nemenkas iššūkis, nes kiekvienas, kuris galvoja, kad nori dirbti kitaip, gali taip dirbti. Patirtis rodo, kad mūsų formatuose, kai reikia dirbti su jaunomis asmenybėmis laisvais, demokratiškais principais, organizuoti ugdymą aktyviai, įtraukti mokinį, gerbti jo asmenybę, tačiau suformuoti pagarbą ir jame, reikia išminties, patirties organizuoti ugdymą. Įtraukią aplinką reikia nuolat valdyti, stimuliuoti, motyvuoti – tai reikalauja milžiniškų resursų ir pastangų. Tam reikia patirties. Tačiau visų svarbiausia čia turbūt noras. Jeigu žmogus nori, tiki tuo, ką daro, jis viską gali padaryti.

Laima: Patys irgi turime nuolat mokytis ir tobulėti, nestovėti vietoje.

Prie Jūsų šeimos dueto prieš kelerius metus prisijungė ir Jūsų dukra Ieva, šiuo metu esanti motinystės atostogose. Kaip ji įsitraukė į licėjaus gyvenimą?

Laima: Ieva visada buvo labai žingeigi, smalsi, studentų vaikas, ją į mokyklą pradėjome leisti penkerių. Ir užaugo tokia. Ieva matė, kaip mes dirbome, dalyvaudavo mūsų šventėse, ir, baigusi studijas ISM, padirbusi taprtautinėse kompanijose, paklausė, ar galėtų kažkuo prisidėti. Nesiekėme kažkaip jos įtraukti į šeimos veiklą, norėjome, kad abi dukros sąmoningai rinktųsi savo kelią.

Nerijus: Po studijų Ieva liko gyventi Vilniuje, o mes Vilniuje kaip tik atidarinėjome padalinį. Natūraliai ir organiškai kilo mintis pabandyti dirbti kartu. Tikrai nereikėjo kažkokių pastangų dėti, kad ją bandytume įtraukti, ji natūraliai įsiliejo į mokyklos veiklą.

Kokios esminės vertybės yra tas pagrindas, ant kurio pastatytas „Erudito“ licėjus? 

Nerijus: Tas vertybes sudėliojome seniai ir jos nepasikeitė – mums labai svarbu ugdyti savarankišką mąstymą, auginame laisvą ir nepriklausomą asmenybę, kuri turi suformuoti savo nuostatas, gebėti jas pagrįsti. Greta eina draugiškumas, pagarba kitam, kito nuomonei. Laisvė eina kartu su atsakomybe, tai irgi svarbu. Kartais žmonės, kurie imasi lyderystės, sulaukia nepritarimo. Kai suprasime, kad ne draudimais ir bausmėmis išugdysime laisvas asmenybes, o pavyzdžiu ir įsitraukimu, tada pradėsime keistis ir kaip visuomenė.

Laima: Tai reikalauja begalinės kantrybės ir laiko, tačiau ir rezultatai būna kitokie, tad tikrai verta palaukti (šypsosi). Kilus bet kokiam iššūkiui, vaikus ne baudžiame, o mokome daryti gerus darbus: netinkamas darbas keičiamas geru darbu. Nubausti lengviausia, tačiau šiai kartai, kuri nori viską išbandyti, patirti, tai neveikia, tenka ieškoti kitų būdų. Stengiamės ugdyti mąstymą, daug kalbamės su mokiniais. Einame sunkesniu keliu, tačiau matome didelę to prasmę.

Kaip įvardytumėte ir apibūdintumėte dabartinį licėjaus etapą?

Nerijus: Jau praėjome greito augimo, kaitos etapą, manau, pamažu artėjame prie brandos etapo: esame stabilizavę mokinių skaičių Kaune, Vilniuje jis taip pat pamažu nusistovi. Tai leidžia daugiau dėmesio skirti detalėms.

Laima: Kadangi jau trisdešimt metų esame kartu, suprantu, kad ramiai negyvensime (šypsosi). Visada gyvenome intensyviai, kažką ir vėl naujo sugalvosime. Iš pradžių manėme, kad kokius penkerius metus intensyviai dirbsime, o paskui bus ramiau, tačiau „Erudito“ licėjus skaičiuoja jau aštuntus metus… (Juokiasi)

Darbas darbu, o koks judviejų ir kartu su dukromis mėgstamas laisvalaikis? Ką mėgstate veikti, kaip ilsitės?

Laima: Mes labai mėgstame kartu keliauti. Turime savo šalis, tikslus, kiekvienas išsakome savo norus ir stengiamės juos įgyvendinti. Labai mėgstame važinėtis dviračiais, riedučiais, motoroleriu. Dviračių sezono apskritai niekada neuždarome.

Nerijus: Ypač daug keliaujame automobiliu. Tai leidžia visai kitaip patirti kelionę, sukuria visiškai kitą dinamiką šeimoje. Daug kilometrų prabūni kartu mažoje erdvėje, daug bendrauji, tai sukuria labai geras santykių perspektyvas. O dabar, matome, mūsų pavyzdžiu seka ir mūsų vyresnioji dukra – neseniai visa šeima išvyko į bendrą kelionę.

Laima: Mašina keliauti mums labai smagu, nes turime įvairiausių veiklų: kartu klausomės vieni kitų muzikos (taip sužinome vieni kitų mėgstamas grupes), žiūrime filmus, garsiai skaitau visiems knygą, turime ir laisvo laiko: kol Nerijus vairuoja, aš skaitau žurnalą, Liepa rašo savo užrašus. Kelionės padeda dar geriau pažinti vieniems kitus. Bendrystė mums yra didžiausia vertybė. Iš dalykų, kuriuos darome kartu, susideda visas gyvenimas.

Akvilės Razauskienės nuotrauka („ELLE Kids Lithuania“)