Kovo 25-ąją, Europos rašytojų dieną, „Erudito“ licėjuje Europos rašytojų tarybos, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Latvijos rašytojų sąjungos kvietimu lankėsi latvių rašytoja Nora Ikstena – ji susitiko ir bendravo su 10–12 klasių moksleiviais.

Europos autorių diena yra antrus metus gyvuojanti Europos Komisijos iniciatyva, kuria siekiama suartinti knygų ir švietimo sektorius. Iniciatyva siekiama, kad jaunimas daugiau skaitytų ir atrastų Europos grožinę literatūrą, jos kalbų ir kultūrų įvairovę, todėl Europos Komisija ir Europos rašytojų taryba (ang. European Writers’ Council) organizuoja autorių turą – kad kuo daugiau rašytojų pagal šūkį „Push Boundaries“ plėstų ir peržengtų šalių, kalbų ir kultūrų sienas, susitiktų su kitos šalies auditorijos jaunimu, pasidalytų su jais savo kūryba, taptų jaunimui artimesni, suprantami ir atviri. Tikima(si), kad gyvi susitikimai leis jauniesiems skaitytojams tyrinėti ir atrasti turtingą Europos literatūrą.

Mums labai pasisekė, kad į Europos rašytojų tarybos kvietimą atsiliepė ir „Erudito“ licėjuje viešėjo ypatinga viešnia – latvių rašytoja Nora Ikstena, kurios romanas „Motinos pienas“, lietuvių kalba išleistas 2019 metais, tapo neabejotinu bestseleriu ir pagrindinių naujienų tų metų Londono, Vilniaus ir kt. knygų mugėse. Šią autorę labiausiai išgarsinęs romanas jau yra išleistas į 40 pasaulio kalbų ir yra pirma knyga, išversta į Farerų salų kalbą. „Motinos pieną“ skaito Meksikoje, Indonezijoje, Egipte, Japonijoje ir kt. Netrukus mus turėtų pasiekti naujausias N. Ikstenos romanas „Jona“, išverstas į lietuvių kalbą, apie kurį rašytoja pasakojo ir susitikime su moksleiviais.

„Esu labai daug keliavusi, mačiusi įvairiausių tarptautinių bendruomenių ir visokiausios publikos, ir dažniausias klausimas, kurio sulaukiu, yra apie tai, o ką gi veikia rašytojai. Rašytojai ne tik rašo, – organiškai susitikimą pradėjo N. Ikstena. – Jie daro įvairiausių dalykų, daug keliauja ir panašiai. Tiesa, dabar keliauju labai retai, nes man labai gera savo namuose ant upės kranto.

Kai baigiau studijas universitete, išvykau ir pusantrų metų gyvenau Niujorke. Keliavau į Ameriką keletą kartų ir jau kaip rašytoja, turiu ten darbų. Tačiau grįžau į Latviją, nes esu latvių rašytoja ir rašau latviškai. Esu parašiusi jau turbūt 35 knygas, iš jų daugiausia dėmesio sulaukė mano 2015 metais parašytas romanas „Motinos pienas“, sukėlęs tikrą sniego gniūžtės efektą. Net negalėjau įsivaizduoti, kad mano knyga bus išversta ir išleista Tailande ar Farerų salose. Arba Japonijoje.

Naujausia mano knyga yra „Jona“, ji greit turėtų pasirodyti ir lietuviškai. Tai žmogaus, beje, maisto išvežiotojo, ir mėlynojo banginio draugystės istorija. Tai ne pasaka, o labai realistiška istorija, padedanti geriau suprasti žmones ir kaip mes jaučiamės pasaulyje. Ši knyga dar kartą įrodo, kad didžiausia vertybė ir gyvenimo vertė yra meilė – ne tik žmogui, bet ir gamtai, Dievui.“ Tokiu trumpu ir intriguojančiu prisistatymu prasidėjo susitikimas su „Erudito“ licėjaus moksleiviais.

Kokie autoriai jus įkvėpė ar įkvepia? Kokius rašytojus skaitote?

Tai labai geras klausimas. Galbūt tai atsitiktinumas, tačiau aš studijavau anglosaksų rašytojų literatūrą ir mano mokytojas paaukojo penkiolika metų, kad išverstų Jameso Joyce‘o „Ulisą“ į latvių kalbą. Kadangi nebuvo galimybės keliauti, perplaukti vandenynų, jis siųsdavo man knygas, kurias dabar vadiname klasika. Tarp tų knygų, žinoma, yra ir „Ulisas“, tačiau aš labiau rekomenduoju Jameso Joyce‘o „Dubliniečius“, kurie yra nuostabi knyga ir ją įmanoma perskaityti!

Man patinka ir mano kolegė, latvių rašytoja Inga Ābele, kurios kūrinių jau irgi išversta į lietuvių kalbą. Man atrodo, kad mudvi abi viena kitą įkvepiame (juokiasi), taip pat esame artimos draugės. Didžiulį įspūdį man paliko skandalingiausiu laikomas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“. Su Jurga buvome artimos draugės: susitikdavome tai Berlyne, tai Londone, bet niekada – Vilniuje, Lietuvoje. Ir štai atvažiuoju šiandien pas jus ir sužinau, kad kitoje gatvės pusėje turite monumentą Jurgai – garsųjį „Katiną“! Tai nuostabus sutapimas. Iš lietuvių rašytojų man dar labai patinka Ričardas Gavelis, rekomenduoju perskaityti jo „Vilniaus pokerį“, Jurgis Kunčinas, Sigitas Geda, Mariaus Ivaškevičiaus dramaturgija (bet nemėgstu jo kaip prozininko, manau, jam geriau sekasi rašyti pjeses) – mačiau jo „Išvarymą“, manau, kad tai puikus kūrinys, jis Latvijoje buvo labai populiarus. O viena mėgstamiausių mano knygų yra Antano Škėmos „Balta drobulė“. Manau, jis genialus. Man patinka skandinavai ir rašytoja Karen Blixen ir dar daug kitų rašytojų ir jų knygų!

Kadangi studijavau filologiją, man teko tiek daug perskaityti. Vienu metu jaučiausi persisotinusi klasikos ir kurį laiką visiškai neskaičiau. Ir dabar savęs nespaudžiu – laukiu, kol knyga pati mane susiras, nebeskubu. Kita vertus, dabar daugiau rašau nei skaitau, tam nebelabai lieka laiko. Taigi dabar gyvenu normalaus žmogaus gyvenimą (juokiasi).

Sakote, kad rašymo procesas labai individualus. Kaip rašote? Kokia jūsų kūrybinė rutina?

Dažnai kartoju, kad rašytoja tapau per atsitiktinumą. Jaučiuosi visai ne kaip rašytoja. Rašau anksti ryte, kelias valandas, maždaug nuo penkių iki devynių, paskui gyvenu normalaus žmogaus gyvenimą – pavyzdžiui, vykstu į Meksikos knygų mugę (juokiasi), uogauju, grybauju, dirbu darže, vaikštau pasivaikščioti su šunimi, gaminu. Savo rašymo rutiną pavadinčiau „free cosmos“ – „laisvu kosmosu“. Nerašau kiekvieną dieną, tik tada, kai jaučiu, kad kūrinys atėjo. Tačiau jau kai rašau, tai rašau, nesiblaškau. O geriausia tai daryti rytais, kai „eteris“ dar švarus, diena tik prasidėjusi, mintys šviežios, galva skaidri. Ryto ramybė ir tyla man labai padeda rašyti. Žinau, kad kiti rašytojai turi kitokių įpročių, rašo naktimis – aš labai vertinu miegą, ypač naktį, gal tai dėl amžiaus (juokiasi)? Miegas labai svarbus.

Kas jus įkvepia? Sakoma, kad rašytojai vieni kitus savotiškai kopijuoja, įkvepia, tarkime, garsioji mokslo fantastikos knyga „Kopa“ yra įkvėpta „Žvaigždžių karų“ ir panašiai. Ką apie tai manote?

Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo knygos „Gyvenimo šventė“, kuri į lietuvių kalba išleista pavadinimu „Gyvenimas yra gyvenimas“. Manau, kad rašydamas neišvengi citavimo, tačiau jokiu būdu nekopijuoji kito kūrinio. Kiekvienas rašytojas turi savo individualų braižą ir pasaulėvaizdį, stilių, tai sunku nukopijuoti. Žinoma, nežinome, kaip bus toliau, šiame dirbtinio intelekto amžiuje…  Rašymas prasideda smegenyse, paslaptingiausioje vietoje, kaip ir žmogaus širdis. Nežinome, kas ten iš tikrųjų vyksta, tai nelengva paaiškinti. Latvijoje esu įkūrusi jaunųjų rašytojų mokyklą „Nora‘s House“, apie septyniolika jaunų ir ne tokių jaunų žmonių kiekvieną sekmadienį renkasi mano namuose ir mokosi rašyti ar patobulinti savo rašymo įgūdžius. Tik dabar suprantu, kaip sunku yra rašyti. Manau, tai yra ir Dievo dovana, talentas. Tikiu, kad kiekvienas turime kažkokį talentą.

Ar tie jauni galbūt būsimi rašytojai prašo jūsų patarimų, duoda įvertinti savo kūrininius?

Duodu jiems vienintelį stiliaus pratimą – paimu bet kurį daiktą, kuris man daug reiškia ir turi kokią nors asmeninę istoriją, ir prašau jų sukurti jų to daikto istoriją. Labai įdomių interpretacijų išgirstu! O tada visiems papasakoju savo istoriją. Labai įdomi treniruotė. Toks ir turėtų būti rašymas – pasakoti istoriją savaip, savitai.

Ar galite duoti patarimą, kaip pradėti rašyti?

Prieš pradedant rašyti, turite žinoti, kas esate, ir būti savimi. Būti matomam – tai reiškia būti savimi, ne kažkuo kitu. Kai išdrįsite tapti savimi, jūsų mintys taps tik jūsų. O tada galite pabandyti pradėti rašyti. Žinoma, svarbu ir turėti, ką pasakyti.

Prisimenu, kaip aš pradėjau rašyti. Baigiau Latvijos universitetą ir gavau skiltį literatūros žurnale. Ten dirbo daug keistuolių, mąsčiau, kodėl tie žmonės tokie keisti, atitrūkę nuo realybės, o tada man toptelėjo, kad galiu pabandyti ir pati rašyti. Taip parašiau ir tame žurnale išspausdino mano pirmąsias tris istorijas.  Taip aš tapau rašytoja.

Jūsų knygos išverstos į daugybę kalbų – vien „Motinos pienas“ išleistas 40 šalių. Koks jūsų santykis su jūsų knygų vertėjais, redaktoriais? Ar pati daug redaguojate, ką parašote?

Neredaguoju visai! Padedu tašką ir atiduodu leidyklai – niekada netikrinu ir neperrašau teksto. Aš iš karto rašau gerai, todėl leidykla nelabai turi darbo (juokiasi). Beje, jei jau prakalbome apie vertimus ir kitas kalbas, žinote, koks man gražiausias lietuviškas žodis? „Važiuoti“! Jis taip gerai skamba!

Ar esate bandžiusi pati versti?

Esu! Studijuodama bandžiau į latvių kalbą išversti Šekspyro pjesę „Henrikas V“. Labai ilgai užtrukdavau, kol išversdavau vieną lapą, todėl tai mano vienintelis bandymas.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydama „Motinos pieną“?

Simboliška, kad kalbamės tą pačią dieną, kai Latvijoje prasidėjo žmonių trėmimai į Sibirą. Tai labai asmeniška istorija, mano pačios istorijos atspindžiai nuo dešimties iki keturiolikos metų, kai gyvenau su mama. O taip pat tai sovietinio režimo ir mano tautos istorija, kuri, deja, kartojasi… Turbūt didžiausiu iššūkiu pavadinčiau tai, kad asmeninė istorija tapo vieša, nebuvau tikra, kaip žmonės tą istoriją priims. Vis dar keliauju ir pasakoju apie šią knygą – paskutinį kartą buvau Danijoje, knygą labai šiltai sutiko ir į ją įsijautė japonai. Taigi „Motinos pieno“ istorija dar nesibaigė…

Daug kalbate apie gamtą, jūsų naujausias kūrinys irgi apie meilę gamtai… Ką jums reiškia gamta?

Kaip jau sakiau, meilė gamtai yra vienas iš meilės aspektų. Man gamta labai svarbu. Šis pasaulis toks chaotiškas, greitas, besikeičiantis, o gamta padeda nurimti, susibalansuoti. Štai kodėl negyvenu Rygoje, gyvenu mažame Ikškilės mieste ant Dauguvos upės kranto, ten man labai gera, kompaniją palaiko šuo Perkūnas. Kaip galima nemylėti gyvenimo, kai už lango šviečia saulė, čiulba paukščiai, skleidžiasi žiedai ir lapai? Pavasarį gamta labai graži!