Visuomenėje ir švietimo bendruomenėje susiklostė paradoksali situacija – netyla kalbos apie poreikį modernizuoti švietimą, keisti mokymo metodus, ugdyti kompetencijas reikalingas veikti naujajame amžiuje. Tai išdėstyta visų partijų programose, tą pabrėžia darbdaviai, to reikalauja tėvai, rinkdamiesi mokyklą savo vaikui. Tačiau vos tik praktiškai imamės įgyvendinti pokyčius, pavyzdžiui Suomijos švietimo sistemoje pradėtą diegti bedisciplinį mokymą, iš karto spaudžiame ant stabdžių ir imame abejoti: ar tai tikrai veiks? Panagrinėkime atidžiau, kodėl taip bijome atsisakyti tradicinių disciplinų ir pradėti mokytis integruotai, nors būtent toks mokymasis ugdo dirbtiniam intelektui dar sunkiai pasiekiamą kūrybinį mąstymą.

Sulaužyti šimtametę tradiciją

Beje, abejonės kankina ne vien tik mus, tad dėl to neturėtume savęs labai kaltinti. Švietimo inovacijos sunkiai skinasi kelią daugelyje šalių. Štai  Derbio universiteto apklausa atskleidė, kad 41 proc. Didžiosios Britanijos tėvų, turinčių vaikus iki 18 metų, nori, kad jų vaikai studijuotų su disciplinomis susijusias programas, t.y. liktų prie senojo mokymosi modelio. Iš vienos pusės šiuos tėvus nesunku suprasti – Marjo Kyllonen, Suomijos švietimo departamento vadovas teisingai pastebi, kad nors ir nebeatitinka šiuolaikinių aktualijų, būdai, kaip vis dar mokome vaikus, nesikeičia nuo 1900-ųjų. Daugiau kaip šimtą metų besitęsiančios švietimo tradicijos laužymas kelia pasipriešinimą ir baimę ne tik visuomenei, bet ir švietimo ekspertams. Būtent jie dažniausiai gina discipliną kaip ilgalaikį mokslinės veiklos rezultatą, žinių branduolį. Visuomenei, ypač mokinių tėvams, jei nelieka disciplinos, tampa sunku suprasti mokymosi objektą.

Kita priežastis, kodėl mokykloje sunku atsisakyti disciplinų – didžiulis spaudimas įsisavinti didelius informacijos kiekius, susietus su mokomuoju dalyku, ir pasiruošti standartizuotiems testams. Informacijos kiekis, kurį apibrėžia ugdymo programa ir atrenka mokytojas, bei pažymys daugeliui vis dar išlieka lengviausiai suvokiamu, todėl ir pagrindiniu mokymosi kokybės vertinimo kriterijumi.

Atsisakius tradicinių disciplinų, tenka žengti į nepažintą, baugią teritoriją, reikalaujančią ne tik naujų darbo, bet ir mąstymo bei vertinimo  metodų. Net ir Suomijoje bedisciplinis mokymas, dar vadinamas anglišku terminu „phenomenon based learning“, sutiko didelį mokytojų ir akademikų pasipriešinimą. Visgi, kaip pažymi suomis švietimo futuristas Pasi Silander, mokytojai, kurie pradėjo mokyti integruotai nebegalėtų grįžti atgal.

Algoritminis mąstymas vs kūrybinis mąstymas

Kaip atrodo mokykla ir pamokos, kurios nesuskirstytos pagal mokomuosius dalykus? Vietoje atskirų disciplinų analizuojamos temos, kurios apjungia keletą dalykų. Pavyzdžiui, temoje apie Europos Sąjungą integruojami geografijos, ekonomikos, istorijos, kultūrų, kalbų dalykai. Arba analizuodami tiriamąjį klausimą, „kodėl ir kur migruoja paukščiai?“, galime apjungti daugybę dalykų ir turinį diferencijuoti pagal ugdymo lygmens poreikius ar individualius mokinių gebėjimus. Atlikdami tokius projektus, mokiniai mokosi iškelti tiriamąjį klausimą, pritaikyti naują informaciją ir jau turimas žinias, ieškoti atsakymų ar naujų sprendimų, juos pristatyti ir pagrįsti. Būtent toks mokymosi stilius geriausiai ugdo pagrindines XXI amžiaus kompetencijas: kūrybiškumą, kritinį mąstymą, komunikacinius gebėjimus, bendradarbiavimą, asmenybės raišką bei meta-mokymąsi. Ypač svarbus pastarasis – išugdyti savarankiško mokymosi gebėjimus, leisiančius lengviau integruotis ateities pasaulyje ir prisitaikyti prie naujovių.

Dalyko mokymasis, deja, formuoja algoritminį mąstymą, o dirbtinio intelekto era žmogui šioje srityje nepalieka vietos. Visos sritys, kuriose yra valdomi dideli informacijos kiekiai, besikartojantys procesai, atvejai, o sprendimai parenkami iš jau taikytų, bus valdomi dirbtinio intelekto. Mūsų nebestebina pavyzdžiai, kad dirbtinio intelekto valdomas kompiuteris gali parengti apžvalginį straipsnį ar pritaikyti ugdymo programą pagal mokinio poreikius, nes jie pagrįsti algoritmais, kurie analizuoja didelius kiekius informacijos pagal jos vartojimo intensyvumą, patrauklumą, suvokimą ir daugybę kitų kriterijų, suformuodami geriausiai poreikius atitinkančius produktus. Dirbtinis intelektas skverbiasi jau ir į meno, kūrybos sritis. Atliekami bandymai, kaip dirbtinio intelekto „menininkai“ išanalizavę labiausiai vertinamus kūrinius, naudodami susintetintus algoritmus „sukuria“ įspūdingus meno ar muzikos kūrinius.

Taigi, žmogaus kūrybinių gebėjimų suvokimas stipriai prasiplės, nes apims veiklas, kuriose bus galimybės reikštis iš tiesų unikaliems sprendimams ir kūriniams. Todėl mokymasis analizuoti temas, tirti fenomenus, kurti naujus sprendinius įgalina atrasti ir jungti įvairias žinias, naudoti ir tobulinti gebėjimus unikaliomis kombinacijomis, kurias sunku skaitmenizuoti. Kitaip sakant, atsitraukimas nuo disciplinų turi įgalinti atrasti jas iš naujo per taikomuosius ir jungiamuosius aspektus, nes inovacijų istorija rodo, kad daugiausia jų sukuriama, jungiant jau esamus sprendimus. Tam reikia labai gerai išlavinto kūrybinio mąstymo, kurio formavimą galėtume pagrįstai įvardyti pagrindiniu ateities ugdymo tikslu. Na, o tokio mokymo(si) skeptikams turiu vieną svarbią žinią – ateitis jau čia.