Pradinių klasių mokytoja Glorija Kliokytė prie „Erudito“ licėjaus bendruomenės prisijungė prieš trejus metus. Būti pradinių klasių mokytoja neplanavo, kaip ir dirbti vaikų darželyje, kuris atvedė į pradinį ugdymą. Beje, Glorija yra ne tik puiki mokytoja, bet ir korėjistikos specialistė, Vilniaus universiteto korėjistikos studijų dėstytoja. Dar – aistringa kompiuterinių žaidimų mėgėja (svajonių mokytoja!). Savo pašaukimą pažinti Azijos kultūrą ji atrado jau pradinėse klasėse.

Glorija tiki: „Kitų kultūrų pažinimas leidžia praturtinti asmenybę ir skatina toleranciją. Tai itin svarbu jauname amžiuje. Tampame atviri pasauliui, geriau suvokiame save. Atrandame įkvėpimą gyventi.“ Pati Glorija dar vaikystėje susidomėjo Pietų Korėja, Vytauto Didžiojo universitete ji baigė Rytų Azijos šalių ir kultūrų studijas bei įgijo šio regiono specialisto kvalifikaciją. 2022 metais meno teorijos, muzikologijos specializacijos studijose įgijo magistro laipsnį. 2023 metais baigė pedagogikos studijas.

Kaip ji susidomėjo Pietų Korėja

Turbūt nuolat sulaukiate klausimų, kaip susidomėjote Pietų Korėja? Pernai netgi stažavotės Yonsei universitete Pietų Korėjoje, pati dėstote korėjistikos studijose Vilniaus universitete. Taigi – kodėl?

Ši meilė prasidėjo net ne nuo Pietų Korėjos, o… nuo Japonijos. Pamenu, man buvo gal penkeri, jau buvau pradėjusi lankyti priešmokyklinę klasę, tuo metu buvo labai populiarus filmukas apie drakonų kovas. Aktyviai po pamokų žiūrėdavome tą japonišką animaciją, o atėję aptardavome įspūdžius. Tie flmukai mane labai sužavėjo, skubėdavau namo jų žiūrėti.

Kartą spintoje radau įdomų paketą: jame buvo keistas rūbas, prie jo – žurnalas su daug nepažįstamų žodžių ir paveikslėlių, keistų drabužių iliustracijų. Labai susidomėjau, tėvai paaiškino, kad tai japoniškas rūbas jukata, kurį mama gavo dovanų iš savo draugės japonės, su kuria susipažino Švedijoje – mano mama labai domisi Skandinavijos kultūra. Pradėjau domėtis japonų hieroglifais, japonų kalba ir kultūra, pradinėse klasėse pradėjau klausytis japoniškos muzikos – ir tradicinės, ir pop, ir netgi roko. Nieko nesupratau, bet man buvo įdomus tas neįprastumas. Kartą, ieškodama daugiau japoniškos muzikos, netyčia atradau Pietų Korėjos muzikos grupės kūrinį. Pasirodo – ta daina mane taip sužavėjo, kad nejučia pradėjau domėtis, ieškoti daugiau panašios muzikos. Labai gerai prisimenu, kad tai buvo 2009-ieji, man buvo vienuolika metų.

Tačiau studijuoti pasirinkote Pietų Korėjos kalbą ir kultūrą. Kodėl?

Domiuosi istorija, orientalistika, japonų ir pietų korėjiečių kultūra. Kadangi domėjausi ir muzika (šešerius metus mokiausi muzikos mokykloje – lankiau kanklių klasę), svarsčiau ir apie garso režisūros studijas. Vis dėlto nusprendžiau, kad ir muzika, ir istorija mano gyvenime yra tik dėl Azijos, tad nutariau studijas pakreipti į šį regioną.

Kuo jus patraukė ši kultūra? Koks buvo susitikimas su ja iš arčiau? Ar tokią ją ir įsivaizdavote?

Susitikimas su šia kultūra buvo toks, kokio ir tikėjausi: pakankamai gerai buvau šią šalį išstudijavusi ir nuvykusi jaučiausi kaip namuose. Atvykusi į Seulą, nieko šokiruojančio nepatyriau, na, gal tik roko muzikos festivalį, kuriame visi buvo pabrėžtinai mandagūs, pagarbūs ir kultūringi (šypsosi). Gal tai lemia ir mano asmeninės savybės: esu adaptyvi, galiu lengvai prisitaikyti prie aplinkos. Praleidau Seule visą vasarą, labiausiai sužavėjo pietų korėjiečių kolektyvistinė filosofija – ten daug galvojama apie kitus, daug pagarbos aplinkai, tačiau jiems sekasi žongliruoti tarp dviejų pasaulėžiūrų – jie nesunkiai išlaiko ir savo individualizmą. Tai mane pačią paskatino nuo savęs atsigręžti ir į kitus.

Tą vasarą intensyviai mokiausi ir korėjiečių kalbos. Mokymosi principai šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių: reikia labai daug mokytis mintinai, ir tai tiesiog atpasakoti. Mes to „kalimo“ jau nebeturime. Nors kartais šis metodas netgi pasiteisina. Pati kalba turi panašumų su lietuvių kalbos gramatika, vienas hieroglifas reiškia vieną raidę, didžiausias iššūkis – žodynas ir tarimas. Kalbos mokymąsi apsunkina žodynas, tą patvirtina ir mano studentai universitete (šypsosi).

Mokytojo darbe svarbiausia – ryšys

Kalbamės „Erudito“ licėjuje, kur dirbate pradinių klasių mokytoja. Koks likimo posūkis atvedė čia?

Esu iš pedagogų šeimos: mano močiutė buvo pradinių klasių mokytoja, mama – lietuvių kalbos mokytoja, tad tas darbas man buvo matomas iš arti nuo pat vaikystės. Kai aplinkiniai pajuokaudavo, kad galbūt pratęsiu šeimos tradicijas ir būsiu trečia mokytojų karta, nesižavėdavau ta mintimi, neatrodė, kad tai mano kelias. Į mokyklą eiti neplanavau. Tačiau studijuodama magistrantūroje, ieškojau papildomo darbo, ir atradau save vaikų darželyje. Man patiko, panorau su pedagogo darbu susipažinti iš arčiau. Juolab, kad mėgstu išbandyti save naujose srityse. Pabandžiusi darželį, panorau pamatyti, o kas vyksta mokykloje. Taip atsiradau „Erudito“ licėjuje. Iš pradžių dirbau kaip jaunesnioji mokytoja, vėliau gavau galimybę pavaduoti klasę ir padirbti mokytoja, o kitais mokslo metais jau gavau savo klasę. Esu labai už tai dėkinga.

Kas mokytojo darbe jums atrodo svarbiausia?

Mano metodas – mokymasis per diskusiją, kalbantis, diskutuojant. Kad ir kaip norėtume paruošti vaikus gyvenimui, mes to nesugebėsime – galime tik parodyti kryptį, galimybes, išugdyti tam tikrus gebėjimus, kompetencijas. Pasaulis keičiasi nežmonišku greičiu, informacijos kiekis yra sunkiai protu suvokiamas, nežinome, kas bus netolimoje ateityje, todėl ir paruošti tai ateičiai negalime. Be to, kiekvienas atsineša savyje tai, ką jau turi išsiugdęs. Todėl reikia žiūrėti į mokinius kaip į sau lygius žmones, atkreipti dėmesį į jų nuomonę. Jeigu man kyla mintis, ją garsiai išsakau ir laukiu nuomonių – kalbamės, diskutuojame, išklausome kiekvieno poziciją ir mintis, taip prieinama prie bendro sprendimo. Manau, tai veikia apskritai gyvenime, bet kokioje situacijoje. Tikiu, kad toks požiūris padėtų išspręsti bet kokią situaciją. Tačiau jei nesimokome diskutuoti, bendradarbiauti, komunikuoti, laikysimės savo požiūrio ir nuomonės, ryšio neužmegsime. Autoritarinis ugdymas šiais laikais nebeveikia, kad ir kaip norisi kartais pasakyti, kad „aš tikrai žinau“. Tiek mokytojui, tiek vaikui pravartu mokytis į situaciją pažvelgti iš visų pusių, pabandyti atsidurti kito vietoje, išklausyti kito nuomonę, išgirsti kitą, kaip sakoma, atsistoti į kito klumpes. Jeigu to bendradarbiavimo mokysime vaikus, ateities mokykla tokia ir bus.

Ar tikite požiūriu, kad vaikas yra kaip baltas popieriaus lapas, į kurį ką norime, tą ir rašome? Ar tai asmenybės su jau susiformavusia vertybine sistema, aiškiomis gairėmis, kurias galime tik patobulinti?

Aš asmeniškai labai nemėgstu tos balto popieriaus lapo metaforos, manau, kad jo tikrai nėra – ta drobė, kurią atsinešame, pradeda pildytis spalvomis jau nuo pat gimimo, tad į mokyklą vaikas ateina jau su paveikslu, kuris visą gyvenimą pildosi naujomis spalvomis.

Pažinti vaikus padeda ir kompiuteriniai žaidimai

Kokie yra jūsų antrokai? Kaip vyksta ugdymas pradinėse klasėse? Kiek jį veikia technologijos, dirbtinis intelektas?

Pradinėse klasėse, ypač pirmoje ir antroje, daug įtakos dar daro tėvai, vaikai lanko daug būrelių, dauguma kompiuteriais gali žaisti tik savaitgaliais. Ryškesnis lūžis įvyksta maždaug trečioje klasėje, vaikai jau dažniausiai turi savo telefonus, praleidžia daugiau laiko prie kompiuterių, pasikeičia įsisavinamos ir gaunamos informacijos kiekis. Čia vėlgi labai svarbu padėti vaikams tą informaciją analizuoti, įvertinti įvairiais aspektais. Informacijos dabar labai daug, ypač dėl pasaulinių įvykių, karų, ir ta nuomonė ne visada būna kritiška. Tai, kas parašyta internete, vaikai dažnai priima kaip nekvestionuojamą tiesą, o reikia mokyti kelti klausimus, gilintis, nepriimti informacijos vienašališkai. Su dirbtiniu intelektu daugiau susidurti pradeda ketvirtokai, pradinėse klasėse nepastebėjau išaugusio susidomėjimo šia tema.

Kas jums padeda užmegzti ryšį su vaikais?

Domėjimasis tuo, kuo jie domisi, ir man nesunku tai padaryti. Kartais ir pati jaučiuosi kaip vaikas, man viskas įdomu, viską norisi tyrinėti. Daug kalbamės apie sportą, žaidimus. Nesu labai didelė sportininkė…

Bet esate puiki kompiuterininių žaidimų žaidėja! Turbūt sunku būtų ir įsivaizduoti geresnį būdą megzti ryšiui su vaikais…

Vaikai jaučia, kad esi su jais nuoširdus, o aš nuoširdžiai domiuosi jų gyvenimu, ką jie žaidžia – taip pat. Tiesa, kad mėgstu kompiuterinius žaidimus (šypsosi), ir vaikai tą nesunkiai išsiaiškina užduodami įvairius su žaidimais susijusius klausimus. Kartais paklausia, ar atsisiunčiau kokį nors naują žaidimą, klausia, ar galės kartu pažaisti. Pirmoje klasėje parodžiau jiems žaidimą „Genshin Impact“, kurį sukūrė Kinijos žaidimų bendrovė, jame sujungta daug kultūrinių aspektų. Tai padeda palaikyti santykius ir geriau pažinti vieniems kitus.

Paprastai tėvai linkę demonizuoti kompiuterinius žaidimus. Pasidalykite kokiomis nors tėvus nuraminančiomis įžvalgomis ar savo rekomendacijomis apie šį laiko leidimo būdą.

Tikrai ne visi žaidimai yra blogi! Kai kuriuos žaidimus, tarkim, „Minecraft“, galima panaudoti ir ugdymo procese – pasimokyti statybos principų, skaičiuoti, strateguoti ir pan. Tas pats „Genshin Impact“ naudingas anglų kalbai lavinti, nes reikia skaityti pokalbius tarp herojų. Yra daug istorinių žaidimų, kurie moko istorinių faktų. Tačiau tikrai yra tokių, kurie rekomenduojami vaikams tik nuo tam tikro amžiaus. Aš asmeniškai nerekomenduoju ir „GTA“ serijos žaidimų, ypač pradinukams, taip pat reikėtų stebėti „Roblox“, nes jame gali būti gąsdinančių, šiurpinančių, psichologiškai negatyviai veikiančių, net nerimą sukeliančių elementų.

Siūlyčiau tėvams skirti laiko ir pasidomėti, ką žaidžia jų vaikai, galbūt netgi pabandyti kartu pažaisti – tai gali būti visai smagi pramoga. Kompiuteriniai žaidimai gerina reakciją, moko erdvinio suvokimo, lavina koordinaciją, moko orientuotis žemėlapiuose, analizuoti informaciją, lavina įvairius kalbinius gebėjimus, gali supažindinti su kita kultūra, padeda pagilinti istorijos faktus.

Kalbant apie laiko higieną, man priimtiniausias požiūris: 30 min. žaidimų, 30 min. poilsio, 30 min. žaidimų ir vėl pertrauka. Pusantros valandos žalos tikrai nepadarys, tačiau būtina daryti pertraukas.

Nuo pradinukų – iki studentų

Kaip sekasi į pradinio ugdymo programą integruoti tarptautinio bakalaureato pradinėms klasėms (IB PYP) programos principus, kompetencijas? Kokių matote šios programos naudų?

Man pačiai ši programa labai įdomi, nes neteko mokytis pagal tarptautinio bakalaureato programą. Nustebau sužinojusi, kad tarptautinio bakalaureato programa yra nuo pat priešmokyklinės klasės. Tikėjausi didelio, aiškaus skirtumo tarp šios programos ir to, ką ugdome „Erudito“ licėjuje, ir nuoširdžiai sakau, didelio skirtumo nepastebėjau – daugeliu atvejų IB PYP atitinka mūsų mokyklos ugdymo principus ir vertybes. Atsiranda gal tik daugiau šaltinių, daugiau informacijos tenka ieškoti pačiam mokytojui, tačiau man tai labai patinka, įdomiau negu vienas vadovėlis.

Didelis šios programos privalumas – skatinimas ieškoti informacijos, ją lyginti, analizuoti, kritiškai vertinti. Informacijos amžiuje šaltinių ir informacijos daug, tačiau diskusijų būdu tai padeda ieškoti tiesų. Ši programa padeda informaciją rinkti, žinoti, kaip ją atrinkti, išrūšiuoti, susisteminti.

Kaip sekasi ugdyti tarptautiškumą?   

Labai džiaugiuosi savo klase, kad jie domisi kitų šalių kultūromis, kelia daug klausimų. Dabartiniai vaikai tikrai turi daug daugiau tolerancijos, negu ankstesnės kartos. Tai susiję su informacijos kiekiu, keliomis aplink girdimomis kalbomis, besimaišančiomis kultūromis, kelionėmis. Didelę įtaką daro švelnioji galia, populiarioji kultūra, mokiniai tarpusavyje geba komunikuoti, nacionalinės ir tarptautinės klasės bendrauja, formuoja ryšius. Tai tikrai džiugina.

Esate viena jauniausių „Erudito“ licėjaus mokytojų. Tačiau šiais metais pradėjote dirbti dėstytoja korėjistikos studijose, taigi esate patyrusi kone visas ugdymo pakopas – nuo darželio, pradinių klasių, o dabar esate ir dėstytoja. Kas jums patinka dėstytojos darbe?

Vedu Pietų Korėjos istorijos paskaitas, su trečiakursiais turėsiu populiariosios kultūros kursą. Galiu pasakyti, kad mokytoja dirbti paprasčiau, nes programa aiški, ją tik papildome, o dėstytojui reikia nuolat atnaujinti informaciją, daug skaityti, domėtis, atrinkti šaltinius, juos versti. Štai čia jau labai praverčia dirbtinis intelektas (juokiasi).

Skirtumas tarp mokyklos ir universiteto tikrai yra, tai juntama ir iš pačių studentų. Pastebiu, kad pasikeitė pačių studentų požiūris: nebėra nuostatos, kad iš karto po mokyklos reikia stoti į universitetą, kad galima leisti sau pakeliauti, paieškoti savęs pasaulyje.

Jūsų mama neperdavė jums savo pačios susidomėjimo skandinavistika, leido pačiai atrasti, kas jums įdomu. Gal tai irgi visapusiškos asmenybės ugdymo sėkmės raktas – leisti atrasti, patirti pačiam, ne tik iš knygų, bet ir per patirtis, leisti geriau pažinti save?

Nieko nepasieksi per prievartą. Manau, kad versti nereikia, pastebėti, kada vaikas jaučiasi darantis kažką per prievartą ir apie tai pasikalbėti. Pravartu ugdyti taip, kad jei ką nors pradėjai, pravartu būtų užbaigti, nesvarbu, ar tai panaudosi. Disciplina padeda pasiekti tikslų. Kartais gyvenimas mus nuveda įdomiais keliais, kaip sakoma, niekada nežinai, ko prireiks ir kur atsidursi – aš irgi esu puikus to pavyzdys (šypsosi). Žinoma, reikia padėti vaikams patiems atsiskleisti. Kuo daugiau vaikas turės pasirinkimų, tuo jis įvairiapusiškiau, labiau galės atsiskleisti. Tačiau svarbu jaunajai kartai ugdyti ir atsakomybės jausmą – esi atsakingas už tai, ką pradėjai. Kliūčių iškils visada, svarbu, kaip jas įveiksi.

„Augusto Didžgalvio fotografija“ nuotrauka